Klaipėdietis istorikas humanitarinių mokslų daktaras 67-erių Vacys Vaivada ėmėsi didžiulio darbo – per dvejus metus jis suskaitmenino milžiniškos apimties užatlantės pranciškonų kunigo Viktoro Vinco Gidžiūno (1912–1984) Krokuvoje surinktą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pranciškonų kone 500 metų – nuo XV iki XIX a. – istorijos archyvą ir skaitmeną perdavė Kretingos pranciškonų vienuolynui. „Tai, ką šiandieną turi Kretinga, yra istorinė brangenybė“, – akcentavo profesorius V. Vaivada.
Atliko titaniškus darbus
Klaipėdos universiteto afilijuotas (priklausantis mokslo įstaigai, – red. pastaba) profesorius V. Vaivada gavo Kretingos pranciškonų parapijos klebono Pauliaus Sauliaus Bytauto rūpesčiu išvien su kitais broliais iš JAV į Lietuvą pargabentą medžiagą – kunigo V. V. Gidžiūno nufotografuotą ir ant plono popieriaus išleistų 15,5 tūkst. tekstų nuotraukų.
Šią itin gausią archyvų medžiagą V. Vaivada suskaitmenino galingu Klaipėdos universiteto skeneriu ir atliko tai dviem režimais: vieną – paprastesnį, o kitą techniškai pajėgesnį – 600 taškų, kad prireikus galima būtų atkurti „išplaukusias“ fotografijų vietas. Viena skaitmena liko Klaipėdos universitete, jeigu, pasak V. Vaivados, studentai norėtų tęsti LDK bernardinų istorijos tyrinėjimą, o kita elektroniniu pavidalu grįžo pas brolius pranciškonus.
Kretingos parapijos klebono P. S. Bytauto žodžiais, V. Vaivada atliko ne tik Lietuvos pranciškonų, bet ir visos Lietuvos istorijai itin svarbų darbą, – beje, dirbdamas savanoriškai, be jokio atlygio.
Tačiau profesorius gana kukliai tevertino savo indėlį, jis sakė, kad patį juodžiausią darbą atliko nežinomu išlikęs šviesuolis archyvaras, kuris Krokuvoje kruopščiai atrinko ir kunigui V. V. Gidžiūnui pateikė susistemintą didžiulę teritoriją apimančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pranciškonų brolijos medžiagą. V. Gidžiūnas ją nufotografavo į 400 juostelių. „Įsivaizduokit, koks tai turėjo būti ilgas ir kruopštus darbas, naršant po milžiniškus archyvus ir atrenkant tai, kas esminga. Manau, kad tai turėjo trukti kelerius metus“, – pasvarstė pašnekovas.
Dokumentų studijos – ateičiai
Vėliau kunigas V. V. Gidžiūnas, beje, buvęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokinys, tą darbą tęsė: fotografuotą medžiagą išleido ant 15,5 tūkst. lapų, kurie ir pateko į V.Vaivados rankas.
„Kunigo V. V. Gidžiūno iš Krokuvos pargabenta medžiaga yra nuosekli, atrinkta, sakyčiau, tiesiog skrupulingai: didžioji dalis archyvų skirta vadinamajai Didžiajai Lenkijai su sostine Varšuva – archyvuose ji žymima raidėmis WW, ir Mažajai Lenkijai su sostine Krokuva – žymima MW, Rusėnų Galicijos provincijai – RGP ir Lietuvos provincijai, žymimai L raide. Kadangi tokia archyvų struktūra, iš pradžių maniau, kad V. V. Gidžiūnas pasirinko tik L dalį, tačiau įsigilinęs pamačiau – ne, jis norėjo atspindėti visos LDK bernardinų istoriją“, – savo nuostabą perteikė V. Vaivada.
Visa gautoji medžiaga – lotynų kalba, nes šioji ilgus šimtmečius buvo oficiali institucinė Bažnyčios kalba. Rašysena – itin tvarkinga, kaligrafiška, žodžiai – aiškiai įskaitomi. Archyvų dokumentuose užfiksuoti Lietuvos provincijos kapitulų aktai, Šv. Kazimiero provincijos vikariatų ir kustodijų dokumentai ir netgi – brolių dienoraščiai. „Ir tai – ne tik dabartinės Lietuvos, bet ir Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas apimantys dokumentai. Mačiau atskirus dokumentus apie Kretingos ir Telšių brolijas, tačiau tam, kad būtų galima juos išstudijuoti, reikia daug laiko ir mokslinių pajėgų“, – tvirtino profesorius.
Pranciškonas V. V. Gidžiūnas, profesoriaus V. Vaivados manymu, turėjo didžiulį tikslą – parašyti LDK bernardinų istoriją nuo jos pradžios XV a., nors šio šimtmečio dokumentų išliko negausiai, iki XIX a., tačiau pats padaryti to nebespėjo.
„Apie kunigo V. V. Gidžiūno mokslinę veiklą žinojau seniai, dar dirbdamas Telšių „Alkos“ muziejuje, o ir vėliau – jis rengė didžiulį mokslinį darbą apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, tačiau šio nebaigė – po jo mirties knygą užbaigė profesorė Irena Vaišvilaitė, dirbusi ambasadore Vatikane. Tuo pat metu V. V Gidžiūnas rengė mokslinę studiją „Mažesnieji broliai Lietuvoje“, turėjo didelių sumanymų, kurių jis nebeįgyvendino. Tačiau Krokuvos archyvuose jis ir taip atliko pačią svarbiausią ir sunkiausią misiją“, – akcentavo V. Vaivada.
Vacys Vaivada gimė 1958 m. Telšiuose, studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, nuo 1985 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Žemaičių muziejuje „Alka“, tvarkė ten sukauptą XVI–XIX a. rankraštinę medžiagą. 1993 m. atvyko dirbti į Klaipėdos universitete įsteigtą Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centrą, 1999–2001 m. buvo šio centro direktorius. Apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Reformacija Žemaitijoje XVI a. II pusėje“ (vadovas – Alfredas Bumblauskas). Vykdo ilgalaikį Žemaitijos ir Prūsijos istorijos šaltinių skaitmeninio tiriamojo archyvo kūrimo projektą. Stažavosi Koblenco, Liuneburgo, Bonos archyvuose. Dėstė Klaipėdos universiteto Istorijos katedroje. Nuo 1999 m. skaito paskaitas Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje.
Jis – Žemaičių kultūros draugijos, Žemaičių akademijos narys, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, buvo Visuomeninės regioninės politikos tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys. Visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio narys. Mokslinių tyrimų kryptys: Žemaitijos istorija XVI–XVIII a., reformacija, Katalikų bažnyčia ir konfesionalizacija Žemaitijoje, Klaipėdos miesto ir krašto istorija.
