Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas šiandien savo feisbuko sekėjus pradžiugino trumpučiu įrašu, skirtu V gavėnios sekmadieniui. Jį pavadino „Pamatyti sukrėstą Dievą”. Kviečiame paskaityti ir apmąstyti.
Dievą pagarbinti atvykę graikai norėtų pamatyti Jėzų. Jis nebuvo pasislėpęs ar atsiribojęs nuo visų, kad tik išrinktieji prie Jo galėtų prieiti. Mokė ir kalbėjo viešai aikštėse, visi galėjo Jį matyti ir girdėti. Atėjusiems Jo suimti Alyvų sode Jėzus sakė: „Būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos‟.
Graikų noras pamatyti Jėzų – ne vien pasižiūrėti į Jį kaip atrodo ar trumpai pasveikinti. Jie troško matyti ir patirti daug daugiau ir giliau – kas Jis iš tiesų yra. Juk ir pirmieji mokiniai, nusekę paskui Jėzų ir klausę: „Mokytojau, kur gyveni?‟, norėjo sužinoti ne Jo adresą, o Jo „namus‟, t. y. iš kur ir kas Jis yra.
Gal neblogai, kai ir mums po visų maldų ir gražių žodžių apie tikėjimą vėl ateina noras pamatyti Jėzų ir sužinoti, kur Jis gyvena? „Mano siela sukrėsta‟. Tikime „sukrėstą Dievą‟! Jėzus išsigąsta gresiančio mirtino pavojaus, norėtų išsigelbėti, bet vis dėlto pasitikėdamas atiduoda save kančiai kaip grūdas dirvai.
Kiekvieno žmogaus natūralus noras ir siekis rasti ramią ir saugią vietą – tinkamą „aruodą‟, kad gyvenimo grūdas išliktų, kad būtų apsaugotas.
Kiekvieno žmogaus natūralus noras ir siekis rasti ramią ir saugią vietą – tinkamą „aruodą‟, kad gyvenimo grūdas išliktų, kad būtų apsaugotas. Jėzus beria jį į kančios dirvą, į paniekinimų purvą, tarp užgaulės grumstų. Kad apmirtų ant kryžiaus ir duotų prisikėlimo vaisių.
