Gegužės 20 d. visi krikščionys minės 1700-ąsias Nikėjos susirinkimo metines. Nikėjos susirinkimas, įvykęs 325 metais mažosios Azijos mieste Nikėjoje (dabartinis Iznikas, Turkija), buvo pirmasis visuotinai pripažintas Bažnyčios susirinkimas. Jis pažymėjo ne tik esminį krikščioniškojo tikėjimo turinio formavimo etapą, bet ir glaudžią Bažnyčios bei valstybės bendradarbiavimo pradžią.
Imperatorius Konstantinas, neseniai tapęs krikščioniu, inicijavo šį susirinkimą siekdamas išspręsti doktrininius nesutarimus, ypač susijusius su vadinamosios arijonų erezijos plitimu. Nikėjos susirinkimas ne tik pasmerkė šį mokymą, bet ir suformulavo pirmąjį visuotinį Tikėjimo išpažinimą – Nikėjos simbolį, kuris, kiek vėliau, 381 m., buvo papildytas per Konstantinopolio susirinkimą, ir iki šiol yra krikščionybės pamatas.
Istorinis kontekstas
III amžiaus pabaigoje krikščionybė buvo jau pakankamai plačiai paplitusi, tačiau persekiojama. Imperatorius Diokletianas dar 303 m. pradėjo vieną iš žiauriausių persekiojimų, tačiau po dešimtmečio, 313 m., imperatoriai Konstantinas ir Licinijus paskelbė Milano ediktą, kuriuo krikščionybė buvo legalizuota. Šis žingsnis pakeitė tikėjimo padėtį Romos imperijoje – nuo nelegalios sektos iki toleruojamos ir galiausiai privilegijuojamos religijos.
Tačiau laisvė atvėrė kelią ir naujiems iššūkiams: vidiniai ginčai dėl Kristaus prigimties, Trejybės sampratos, Bažnyčios autoriteto bei tikėjimo turinio formulavimo tapo vis aktualesni. Vienas iš svarbiausių ir labiausiai skaldančių ginčų kilo dėl Aleksandrijos kunigo Arijaus mokymo, kuris neigė Kristaus dievystės pilnatvę.
Arijonų klausimas
Arijus mokė, kad Kristus – Dievo Sūnus – buvo sukurtas Tėvo ir todėl negalėjo būti „vienesmis su Tėvu“. Anot jo, Jėzus buvo aukščiausias kūrinys, bet ne pats Dievas. Toks mokymas kėlė grėsmę krikščioniškajam tikėjimui, grindžiamam Dievo įsikūnijimo ir atpirkimo doktrina.
Paplito loginė išvada – jei Kristus nebuvo tikras Dievas, tai ir Jo auka neturi išganingos galios. Šis požiūris sulaukė nemažai šalininkų, ypač Rytų imperijos dalyje, tačiau taip pat buvo stipriai sukritikuotas ortodoksinių teologų, tokių kaip Aleksandrijos vyskupas Aleksandras ir jo diakonas šv. Atanazas.
Ginčai tapo tokie gilūs, kad kilo pavojus visos imperijos vienybei. Konstantinas, trokšdamas politinės tvarkos ir religinės harmonijos, nusprendė sušaukti visuotinį Bažnyčios susirinkimą, kuris galėtų išspręsti šį ir kitus ginčus.
Susirinkimo eiga ir sprendimai
Į Nikėją buvo pakviesta daugiau kaip 1800 vyskupų, tačiau realiai dalyvavo apie 250–320, daugiausia iš Rytų provincijų. Vakarų Bažnyčią atstovavo tik keletas vyskupų, tačiau jų autoritetas buvo didelis – tarp jų Romos vyskupo legatai, taip pat Ispanijos vyskupas Osasijus iš Kordobos, vienas svarbiausių susirinkimo dalyvių.
Susirinkimo centre buvo klausimas: „Koks yra Kristaus santykis su Tėvu?“ Arijus, kurį imperatorius privertė atvykti į Nikėją ir jo šalininkai tvirtino, kad Sūnus buvo „panašus į Tėvą“ (gr. homoiousios), bet ne tos pačios prigimties. Ortodoksai, priešingai, gynė doktriną, kad Kristus yra „tos pačios prigimties“ (homoousios) kaip ir Tėvas. Būtent šis vienas graikiškas žodis (homoousios) tapo kertiniu krikščioniškosios doktrinos pamatu.
Po ilgų debatų susirinkimas atmetė Arijaus mokymą ir paskelbė jį erezija. Arijus buvo ištremtas, o jo raštai sudeginti. Buvo priimtas Tikėjimo išpažinimas – vadinamasis Nikėjos simbolis, kuriame buvo aiškiai pasakyta, kad tikime į Jėzų Kristų „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu.“
Kiti nutarimai
Be arijonų klausimo, susirinkimas sprendė ir kitus praktinius Bažnyčios gyvenimo klausimus:
- Buvo nustatytas bendras Velykų šventimo laikas, siekiant vienodumo visoje imperijoje.
- Buvo patvirtintas vyskupų hierarchijos ir drausmės principas.
- Priimta dvidešimt kanonų, reguliuojančių dvasininkų elgesį, šventimų sąlygas, atgailą ir pan.
Šie nutarimai padėjo suformuoti bendrus Bažnyčios administravimo ir disciplinos standartus.
Politinis ir teologinis poveikis
Nikėjos susirinkimas buvo pirmas kartas, kai imperatorius dalyvavo ir inicijavo Bažnyčios sprendimus. Konstantinas ne tik sušaukė susirinkimą, bet ir dalyvavo jo posėdžiuose, darė įtaką diskusijoms ir pasirašė galutinį Tikėjimo išpažinimą. Tai liudija apie naują Bažnyčios ir valstybės santykį – vadinamąją „cezaro-papizmo“ pradžią, kur imperatorius matomas kaip dvasinis tikėjimo gynėjas.
Teologiškai susirinkimas įtvirtino trejybinį tikėjimą, kuris buvo toliau vystomas vėlesniuose visuotiniuose susirinkimuose, ypač Konstantinopolyje (381 m.), kur Nikėjos simbolis buvo papildytas išsamesniu Šventosios Dvasios apibūdinimu. Taip formavosi pilnas Trejybės dogmos išpažinimas, kurį pripažįsta tiek katalikai, tiek ortodoksai, tiek dauguma protestantų.
Nikėjos palikimas
Nikėjos susirinkimas tapo kertiniu akmeniu krikščioniškosios teologijos ir Bažnyčios tapatybės formavime. Jo reikšmė išlieka aktuali iki šių dienų keliais aspektais:
Teologinis autoritetas: Nikėja parodė, kad visuotinis susirinkimas, vadovaujamas Šventosios Dvasios, gali būti autoritetingas tikėjimo klausimų sprendėjas. Tai suformavo precedentą vėlesniems susirinkimams, tokiems kaip Efezo (431 m.) ar Chalkedono (451 m.), kurie plėtojo įsikūnijimo ir Trejybės doktrinas.
Vienybės pavyzdys: susirinkimas tapo modeliu, kaip Bažnyčia, nors ir susidurianti su rimtais nesutarimais, gali ieškoti vienybės, grindžiamos bendru tikėjimu ir pagarba hierarchijai.
Ekumeninė reikšmė: Nikėjos tikėjimo simbolis iki šiol yra bendras tikėjimo pagrindas tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioms. Nors istorijoje kilo ginčų (pvz., dėl Filioque papildymo), vis dėlto Nikėjos formuluotės yra laikomos esminėmis ir ekumeninių dialogų pagrindu.
Nikėjos susirinkimas yra ne tik senovės Bažnyčios istorijos faktas, bet gyvas krikščionybės pamatas. Jis liudija, kad tikėjimo tiesos nėra vien individualaus apmąstymo rezultatas, bet išplaukia iš bendros, maldoje ir diskusijoje subrendusios Bažnyčios patirties.
Imperatoriaus Konstantino iniciatyva ir Bažnyčios dvasininkų ištikimybė tiesai leido užtikrinti, kad Kristus, kaip tikras Dievas ir tikras žmogus, būtų išpažįstamas visų amžių krikščionių. Nikėjos paveldas tebėra švyturys ne tik teologinėse diskusijose, bet ir siekiant vienybės šiandienos pasaulyje, kurioje krikščionybė vėl išgyvena iššūkius ir būtinybę liudyti savo tikėjimą aiškiai, nuosekliai ir bendrai.
