Kas gyvena su Kristumi, tą Dievas ant rankų nešioja

1951 metais keletą savaičių praleidau Konevicoje kaip atsiskyrėlis gyvendamas vienuolyno miško trobelėje. Buvo liepos pabaiga, dienos šiltos ir saulėtos. Aplinkui – vien miškai ir ežerai, ežerai ir miškai. Vienuolynas buvo mažytis, brolija negausi, daugelis brolių pagyvenę. Tarp jų buvo ypatingai dvasingų žmonių, tačiau man labiausiai įsiminė tėvas Dorotėjus. Kartą jo paklausiau:

– Kaip pasiekti dvasios ramybę?

– Reikia nurimti, –  šypsodamasis atsakė jis.

– O ką reiškia „nurimti“? – perklausiau aš.

– Štai ką. Kai aš, būdamas jaunas, įstojau į vienuolyną Balaame, senolis, kuriam patarnaudavau, kartą pasakė: „Dmitrijau, tau sunku nurimti, nes tavo charakteris pernelyg linksmas ir guvus. Tačiau jei nenurimsi, nepasieksi tyros maldos, niekais nueis ir tavo vienuolystė“.

Tuomet aš jo paklausiau taip, kaip jūs dabar manęs: „Ką reiškia nurimti?“

Senolis atsakė: „Tai labai paprasta. Štai dabar vasara, o tu, ko gero, lauki rudens, kai laukuose bus mažiau darbų?“

– „Tikra tiesa, tėve.“

– „Rudeniui atėjus, turbūt lauksi žiemos, pirmojo sniego, Kalėdų, o jiems atėjus lauksi pavasario; paskui – Kristaus Prisikėlimo, Velykų?“

– „Jūs teisus, tėve“.

– „Štai dabar tu esi ką tik atėjęs į vienuolyną ir, ko gero, lauki tos akimirkos, kada gausi abitą?“

– „Taip, tėve“.

– „Na, o paskui ir mantijos lauksi, po to – kunigystės. Tai reiškia, kad tu nesi nurimęs. Kai tau bus tas pats – pavasaris dabar ar ruduo, vasara ar žiema, Kalėdos ar Velykos, ar tu naujokas, ar įžadus davęs vienuolis, kai gyvensi tik šia diena, nes, anot evangelisto, „kiekvienai dienai pakanka savo vargo“, ir visiškai atsiduosi Dievo valiai, – štai tuomet tu ir nurimsi“.

Praėjo daug metų, gavau mantiją, priėmiau kunigystę ir vis kažko laukiau. Paskyrė mane vyresniuoju. Nenorėjau, bet teko paklusti. Bet kai čia atkėlė, keliavau linksmai, nors kiti verkdavo. Jei geranoriškai ir su meile priimsi Dievo valią, o ne savo norų išsipildymo lauksi, tada ir nurimsi. Tačiau jums iki to dar toli. Vis dar „savo kelio“ ieškote. Tačiau nenurimęs nepasieksite tyros maldos!

– O kaip ji pasiekiama?

– Žinoma, triūsu. Sykį vienuolis Parfenijus apie tyrąją maldą teiravosi senolio Jono Moldaviečio. Šis atsakė, kad iš pradžių meldžiantis Jėzaus maldą kartais jam tekdavo save ir priversti, bet vėliau sekėsi vis lengviau ir lengviau.

Galiausiai ši malda pradėjo jame trykšti kaip šaltinėlis ir tekėti pati: vis čiurlena krūtinėje ir širdį guodžia.

Tuomet senolis pradėjo šalintis žmonių, pasitraukė į dykumą, pradžioje nebepriiminėdavo moterų pasauliečių, vėliau ir vyrų, o paskiausiai ir vienuolių. Jame pabudo neįveikiama maldos trauka.

Kai Parfenijus paklausė senolio, kuo pasireiškia ši trauka, Jonas atsakė: „Štai kuo. Pakylu prieš saulėtekį maldai, o kai atsipeikėju, saulė jau aukštai danguje pakilusi, o aš net nepastebėjau.“ Tad tokia yra tyra malda.

– Tėve Dorotėjau, ar tyra malda gali būti naudinga aktyviame gyvenime, pavyzdžiui, misionieriaus?

– Tikrai naudinga. Kai žmogus praktikuoja Jėzaus maldą, jis tampa panašus į žydinčią liepą. Kuomet ant liepos nėra žiedų, tuomet ir bitės prie jos neskrenda. Vos tik liepa pražįsta, žiedų kvapas iš toli privilioja bites. Tai tinka ir kiekvienam, kuris praktikuoja Jėzaus maldą.

Maldos, dorybingo gyvenimo skleidžiamas kvapas iš visur traukia to pasimokyti trokštančius gerus žmones. Kas gyvena su Kristumi, tą Dievas ant rankų nešioja. Jam niekuo nereikia rūpintis. Iš visų pusių prie jo plaukia geri žmonės ir saugo kaip savo akies vyzdį. Praktikuojantis tikrąją maldą, ilsisi Viešpaties šešėlyje. Viskas jam klojasi savaime.

Praktikuojantis tikrąją maldą, ilsisi Viešpaties šešėlyje. Viskas jam klojasi savaime.

– Ar toks žmogus patiria sielvarto? – paklausiau.

– Sielvarto negali nebūti, tačiau jis pavirsta džiaugsmu. Nors jūs šito dar negalite suprasti. Bet savo laiku suprasite.

– Tėve Dorotėjau, ar būnant pasaulyje įmanoma išsigelbėti?

– Kodėl gi ne? Dievo karalystė yra mumyse, kai mes atsiduodame Viešpačiui ir jam tartum malonius smilkalus, aukojame tyros maldos auką. Juk skaitėte knygą „Atviri keliauninko pasakojimai“. Ir jūs galite taip pat elgtis. Antai Nemitovas buvo turtingas Orlovo pirklys, o savo pamaldumu stebino net senolį Makarijų iš Optinos. Tačiau jis, pajutęs maldos jėgą, nuosavame name atsiskyrėliu tapo. Kas su Dievu gyventi pradėjo ir dvasinio pasaulio didingumą išvydo, tam sunku likti pasaulyje. Jis skraido aukštai danguje kaip erelis ir nebegali supanašėti su pakelėje besikapstančia višta.

Sėdėjome ant suoliuko prie tykaus ežero. Dangaus žydryne plaukė balti plunksniniai debesėliai. Leidosi saulė. Saulėlydžio spinduliuose tartum auksinės žvakės degė aukštų pušų kamienai. Paauksuotas ežeras, įrėmintas žalių miškų juosta, atrodė lyg veidrodis. Viešpatavo tolimajai Šiaurei būdinga tyla.

– Mielas bičiuli, – pratarė tėvas Dorotėjus, – kai jūsų širdis taps panaši į šį vakarą, į jo tylą bei ramybę, tuomet ją apšvies nenusileidžiančios Saulės šviesa, – ir tada patirsite, kas tai yra tyra malda.

– Paaiškinkite, – paprašiau trumpai patylėjęs, – kaip žinoti, kokia yra Dievo valia mums?

– Dvasios tėvai sako, kad pačios gyvenimo aplinkybės mums ją parodo, be to, galima pasiklausti, ką daryti, senolio ar šiaip išmintingo žmogaus, o galiausiai – tris kartus pasimelsk, prašydamas Viešpaties parodyti savo valią, kaip Išganytojas darė Getsemanėje, ir elkis, kaip liepia širdis.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis