Senojo Testamento Karalių knygoje pasakojama apie Aramo karaliaus kariuomenės vado Naamano pagydymą iš raupsų. Anuomet raupsų liga buvo nepagydoma, ir ja sergantis žmogus visą gyvenimą turėjo sunkiai kentėti. Naamano žmonai tarnaujanti į nelaisvę paimta žydaitė papasakojo apie pranašą Elišą, turintį galią pagydyti žmones iš sunkiausių negalių. Šitai sužinojęs Naamanas su didelėmis dovanomis atvyko pas pranašą.
Eliša paliepė Naamanui septynis kartus pasinerti Jordano vandenyse, ir tai padarius vyro oda tapo švari kaip mažo berniuko. Kai pranašas Eliša atsisakė priimti Naamano dovanas, tuomet pagydytasis vyras pažadėjo nuo šiol garbinti ne stabus, tik Viešpatį: „Tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus Viešpatį“ (2 Kar 5, 17). Naamanas pagijo ir kūnu, ir dvasia; dvasinis pagijimas buvo daug svarbesnis už kūniškąjį.
Šis Šventojo Rašto pasakojimas kalba apie tikėjimo galią ir svarbą. Jei Naamanas nebūtų patikėjęs pranašo žodžiais ir nepanėręs į Jordano vandenis, nebūtų pasveikęs. Mes esame taip pat kviečiami pasitikėti Dievu ir visus reikalus bei visas bėdas sudėti į jo rankas. Gal Dievas nesuteiks visko, ko prašome, bet jis tikrai duos tai, kas pasitarnaus mūsų kelionei į dangaus Tėvo namus. Šitai labai iškalbingai liudija apaštalas Paulius.
Apaštalas Paulius, pažinęs Kristų, tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju. Jis ne tik pats skelbė Evangeliją, bet ir ieškojo bendražygių, kurie taip pat skelbtų apie mirusį už mus ir prisikėlusį Jėzų. Už Evangelijos skelbimą įkalintas Paulius ramiai laukė mirties nuosprendžio ir savo laiškais stiprino bendražygius. Laiške Timotiejui rašė: „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje, dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam lyg piktadariui. <…> Aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą“ (2 Tim 2, 8–10).
Atsidūrę bėdoje atakuojame dangų, kad Dievas mums pagelbėtų, bet ne kartą užmirštame dėkingumą.
Evangelistas Lukas pasakoja apie dešimties raupsuotų vyrų pagydymą. Raupsuotieji turėjo gyventi atokiai nuo sveikųjų, kad jų neužkrėstų savo liga. Pasakojime minimi raupsuotieji buvo girdėję, kad Jėzus ne tik skelbia gerąją naujieną apie Dievo karalystę, bet daugelį ir pagydo iš sunkiausių ligų. Todėl praeinant Jėzui su mokiniais raupsuotieji iš tolo šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Jėzus paliepė raupsuotiesiems pasirodyti kunigams, kad jau gali gyventi sveikųjų žmonių bendruomenėje. Beeidami, kaip rašo evangelistas Lukas, raupsuotieji pasveiko. Vienas iš jų ne žydas, bet samarietis, pamatęs, kad yra sveikas, sugrįžo padėkoti Jėzui už išgydymą. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni?“ (Lk 17, 17), o pagydytajam pasakė labai reikšmingus žodžius: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19).
Šis Evangelijos pasakojimas moko, koks svarbus yra tikėjimas žmogaus gyvenime. Melsdamiesi mes turime prašyti Dievą ne tiek sveikatos, sėkmės ar kitų mums reikalingų dalykų, bet prašyti paties svarbiausio – tikėjimo augimo. Taip pat esame raginami neužmiršti dėkingumo, nes dažnai būname panašūs į tuos iš raupsų pasveikusius vyrus, užmiršusius padėkoti Jėzui už išgydymą.
Atsidūrę bėdoje atakuojame dangų, kad Dievas mums pagelbėtų, bet ne kartą užmirštame dėkingumą. O dėkoti Dievui mes turime už daug ką: už gyvybės dovaną, už vedimą sudėtingais šio gyvenimo keliais ir už daugelį kitų malonių, kurias gauname iš Dievo rankų.
„Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19). Šie Viešpaties žodžiai yra skirti ir kiekvienam iš mūsų.
