Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje pasakoja apie laikų pabaigą: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę.<…> Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja“ (Apr 21, 1.3–5).
Kokie brangūs šie Apreiškimo knygos žodžiai. Mes, į Dievą tikintys žmonės, einame per gyvenimą su viltimi, kad pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei neišnyksime, bet pradėsime amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje. Pradėsime gyvenimą, kuriame nebus liūdesio, kad kažkas suteiks skausmo, nebus nerimo, kad nutiks kažkas, ko nenorime. Visa tai bus praėję. „Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ Šitokia ateities vizija duoda jėgų ištverti dabartinius sunkumus ir nugalėti gundymus blogiui.
Tačiau šį palaimintą gyvenimą turime užsitarnauti, turime jam ruoštis. Esame apdovanoti laisve, ir Dievas neverčia mūsų eiti į jo padangtę, bet tik kviečia. Kviečia žodžiais ir net savo mirtimi ant kryžiaus. Kristaus žodis – jo paskelbtoji Evangelija yra tarsi švyturys audringoje jūroje, rodantis kelią į saugų uostą.
Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Atkreipkime dėmesį, kokia pagal Jėzaus mintį turi būti mūsų meilė: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau.“ Jėzaus meilė žmonėms nuvedė jį iki mirties ant kryžiaus. Mums, tikriausiai, nereikės patirti panašių meilės išbandymų, bet mažesnių bus pilnas gyvenimas.
Esame apdovanoti laisve, ir Dievas neverčia mūsų eiti į jo padangtę, bet tik kviečia.
Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Paulius pažinęs Jėzų skelbė jį pagonims ir žydams. Savo apaštališkose kelionėse patyrė daug vargo ir net persekiojimų; kartą buvo beveik negyvai užmėtytas akmenimis. Todėl jis turėjo teisę raginti pirmuosius krikščionis bet kokiomis sąlygomis išlaikyti tikėjimą ir meilę: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (Apd 14, 22).
Meilės įsakymo vykdymas yra kelias į laimingą amžinąjį gyvenimą. Protu priimtas Evangelijos žodis yra tik pirmas žingsnis, kurį turime žengti. Tolesni žingsniai – Dievo ir artimo meilė. Jėzus paaiškino, ko reikia, kad Dievo meilė būtų autentiška: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21).
Ištikimai eiti meilės keliu remiantis vien savo jėgomis būtų labai sunku. Reikalinga pagalba iš dangaus. Todėl kai meldžiamės, prašykime Dievą ne tik laikinų gėrybių, bet paties svarbiausio – kad bet kokiomis sąlygomis ištvertume meilės kelyje.
Šį penktąjį Velykų sekmadienį pasitikrinkime, kaip sekasi mums eiti meilės keliu. Atsiprašykime Dievą už visas silpnumo valandėles, kai nesugebėjome išlikti jam ištikimi. Maldoje brandinkime apaštalo Pauliaus pasiryžimą per daugelį vargų ištvermingai keliauti į Dievo karalystę, į mums pažadėtą amžinąjį gyvenimą.
