Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Pakviesti į šventumą – XV eilinis sekmadienis

„Viešpats paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir Viešpats man įsakė: ῾Eik, pranašauk Izraeliui, mano tautai!҆ “ (Am 7, 15), – taip nuolankiai pranašas Amosas kalba apie savo pašaukimą būti pranašu.

Evangelistas Morkus pasakoja apie Jėzaus mokinių siuntimą į misiją – raginti žmones atsiversti ir skelbti prisiartinusios Dievo karalystės (plg. Mk 6, 7–13). Jėzus liepia mokiniams einant į misiją nepasiimti net pačių reikalingiausių dalykų, kaip antai duonos ir pinigų, tik kelionės lazdą, o tai reiškia visiškai pasitikėti Dievu. Šitie beturčiai Jėzaus mokiniai skelbs tai, ką buvo girdėję iš savo Mokytojo; jie gydys žmones ir išlaisvins juos iš demonų įtakos.

Šio sekmadienio Dievo žodis, kalbėdamas apie pranašo Amoso ir Jėzaus mokinių pašaukimą, kviečia pamąstyti apie kiekvieno žmogaus pašaukimą. Dievas pašaukė mus į gyvenimą ne tam, kad pavaikščioję šios žemės keliais ir, galbūt, nieko gero nenuveikę pavirstume į dulkes ir išnyktume iš žmonių atminties. Apaštalas Paulius labai aiškiai kalba apie krikščionio pašaukimą. Laiške Efezo krikščionims jis rašo: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi. Jis paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais“ (plg. Ef 1, 3–10). Gerai įsidėmėkime šiuos du dalykus: pašaukimą į šventumą ir tapimą Dievo įsūnytais vaikais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daugelis mūsų tautiečių pradėjo ieškoti savo šaknų – gal kartais esą bajoriškos kilmės, – kad galėtų pasididžiuoti prieš kitus, kurių protėviai buvo paprasti žmonės. Apaštalas Paulius sako, kad per Jėzų buvome įsūnyti paties dangaus Tėvo. Mes, įtikėję į Jėzų Kristų ir priėmę Krikšto sakramentą, esame dangaus Tėvo sūnūs ir dukterys. Realiame gyvenime galime būti patys paprasčiausi, daug ko stokojantys darbininkai ar tarnautojai, bet iš tikrųjų visi mes esame Dievo vaikai. Ši didybė viršija bet kokią galimą žemiškąją didybę. Tik būdami danguje iki galo suvoksime savo pašaukimo didybę.

Tik būdami danguje iki galo suvoksime savo pašaukimo didybę.

Pašaukimas būti Dievo sūnumis ir dukromis yra neatskiriamas nuo pašaukimo siekti šventumo. Apaštalas Paulius tvirtina, kad Dievas mus išsirinko ir pašaukė į šventumą dar prieš pasaulio sukūrimą; jau tada mes buvome Dievo mintyje.

Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ
Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ / BNS nuotr.

Skelbdamas Evangeliją, Jėzus dažnai pabrėždavo šį išskirtinį mūsų pašaukimą; jis kalbėjo: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Kvietimas būti tobuliems – tai kvietimas į šventumą: būti panašiems, koks buvo pats Jėzus Kristus, o jo pagrindinė žymė – meilė visiems žmonėms, neišskiriant ir priešų. Mylėdamas žmones, jis prisiėmė kryžiaus kančią, o prikaltas prie kryžiaus meldėsi net už savo priešus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Dangaus Tėvas nori, kad eitume per gyvenimą su meile.

Būti tobulam visiškai nereiškia būti laisvam nuo suklydimų, bet būti pasiruošusiam visada vykdyti dangaus Tėvo valią. Dangaus Tėvas nori, kad eitume per gyvenimą su meile. Tai ypač aktualu šiandien, kai aplinkui tvyro daug pykčio, susiskaldymų ir priešiškumų. Mes esame gundomi į patiriamus priešiškumus atsakyti tuo pačiu. Jei pasiduotume šitai pagundai, tai būtų didžiausia mūsų klaida bei nuodėmė. Mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis patyrė daug priešiškumo, bet ėjo per gyvenimą su didele meile; net vyskupo šūkį pasirinko: Vince malum in bono – „Nugalėk blogį gerumu!“

Dabarties sekuliariame pasaulyje, laikydamiesi meilės kelio, mes atliekame Jėzaus pranašų misiją – kviečiame žmones ištikimai sekti paskui Jėzų. Tepadeda mums Dievas gerai atlikti šią misiją!

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

6 KOMENTARAI

  1. baigęs vyskupas neturi gyventi savo vienuolyne? Anoks jėzuitas, jei bijo tėvų jėzuitų bendruomenės ir kuklios celės, jei negrįžo į vienuolyną. Kur Tamkevičiaus liudijimas. Kai prisimenu tėvą Stanislovą, tai iškart sustiprina tikėjimą ir viltį! Koks tėvo Stanislovo kuklumas, pamaldumas, erudicija. Mūsų tikrasis Ganytojas.

  2. Žmogiškumas, kuklumas ir nuolankumas kuria ŠVENTUMĄ. Kai nėra šių elementų, tai ne šventumas, o puikybė. Pas ką plūdo minios? Dėl kokių savybių?. Kalbėti viena, gyventi – kita.. 😀

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis