Savo santykį su žmonėmis mes palaikome kalbėdamiesi, o santykį su Dievu – melsdamiesi, todėl dažniau ar rečiau meldžiamės. Melsdamiesi Dievą šloviname, pasakome, kad jį mylime. Melsdamiesi Dievui dėkojame už gyvenimo dovaną, už patiriamas malones ir daug ko prašome. Malda yra neatskiriama tikinčio žmogaus gyvenimo dalis. Jei žmogus nesimeldžia, tikriausiai, jis neturi tikėjimo arba iš jo tikėjimo yra likę tik pelenai.
Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitome pasakojimą apie Abraomą, kuris maldavo Dievą nepražudyti Sodomos miesto, jei jame bus rasta bent saujelė teisiųjų. Dievas pažadėjo: „Jo nesunaikinsiu ir dėl dešimties“ (Pr 18, 32). Šis Šventojo Rašto pasakojimas skatina meldžiantis ne tik prašyti medžiaginių gėrybių ar geros sveikatos, bet sau ir artimui maldauti Dievo gailestingumo: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4).
Skaitydami Evangelijas dažnai matome besimeldžiantį Jėzų. Prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į dykumą ir čia keturiasdešimt dienų pasninkavo ir meldėsi, ruošdamasis skelbti gerąją naujieną apie Dangaus karalystę.
Viešosios tarnystės metais Jėzus dažnai melsdavosi. Bažnyčios katekizme rašoma: „Jėzus dažnai pasitraukia melstis į nuošalią vietą, vienumon, ant kalno, ypač naktį. Kadangi įsikūnydamas Jėzus prisiėmė visą žmogiškąją prigimtį, į savo maldą Jis įima žmones ir, atnašaudamas save patį, drauge juos atnašauja Tėvui. Jis – Žodis, „tapęs kūnu“, – savo malda dalyvauja visame, kuo gyvena „Jo broliai“; Jis atjaučia jų silpnybes, kad juos iš jų išvaduotų“ (KBK, 2602).
Prieš savo kančią ir mirtį ant kryžiaus Jėzus meldėsi Alyvų kalne. „Tada Jėzus su jais nuėjo į vietą, vadinamą Getsemanę, ir tarė savo mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol nueisiu ten pasimelsti. Paėjęs kiek toliau, parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jei įmanoma, tepraeina ši taurė pro šalį. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 36.39).
Jėzus meldėsi ir prikaltas prie kryžiaus. Septyni maldos žodžiai, kuriuos tada Jėzus ištarė ant kryžiaus, yra brangus maldos pavyzdys, kaip reikia melstis kenčiant.
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip kartą vienas mokinys, matydamas dažnai besimeldžiantį Jėzų, paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1). Mes esame kviečiami įsigilinti į Jėzaus atsakymą, kaip mes turime melstis, – į Dievą turime kreiptis kaip į savo Tėvą, prašydami visų pirma to, kas svarbiausia: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė“ (Lk 11, 2).
Tik paprašę dangaus Tėvą pačių svarbiausių dalykų, mes galime jam priminti, ko ir mums patiems reikia. Todėl Jėzus mokė prašyti ir „kasdienės duonos“. Ta kasdienė duona yra ne tik valgis ir gėrimas, bet ir visi mūsų žemiškieji reikalai.
Išsakydami Dievui, ko mums reikia šiai dienai, turime neužmiršti kelių labai svarbių prašymų: kad Dievas mums būtų gailestingas ir kad nesukluptume, kai būsime gundomi elgtis prieš jo valią: „Tėve <…> atleisk mums mūsų kaltes. <…> Ir neleisk mūsų gundyti“ (Lk 11, 4). Branginkime „Tėve mūsų“ maldą.
Be galo brangi Rožinio malda, kuri susieja lūpų maldą ir Jėzaus gyvenimo apmąstymą. Ne visi yra atradę maldos su Šventuoju Raštu lobį, kai skaitome ir apmąstome, ką Dievas mums kalba per perskaitytas Biblijos eilutes.
Viešpatie, išmokyk mus gerai melstis, tuomet mokėsime ir gerai gyventi.
