Jėzaus kalno pamoksle randame nurodymą, koks kelias veda į gyvenimą ir koks – į pražūtį. Jėzus mokė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).
Šie Viešpaties žodžiai kviečia pamąstyti apie labai svarbų Jėzaus perspėjimą, kokį reikia rinktis gyvenimo kelią ir kad nereikia bijoti siauro kelio bei ankštų vartų.
Kas yra tas platus kelias, kuriuo daugelis eina? Tikslų ir trumpą atsakymą randame Šventajame Rašte. Apaštalas Jonas perspėjo pirmuosius krikščionis, ko jie labiausiai turi saugotis: „Mano vaikeliai! <…>Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas yra pasaulyje, tai akių geismas, kūno geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 15–16). Platus kelias yra nuodėmės kelias, ir šiuo keliu eiti mus traukia mūsų akys, mūsų kūnas ir mūsų puikybė.
Mūsų akys pririša mus ilgas valandas praleisti internete ar prie televizoriaus ekrano, ir savo dvasią užteršiame pigiomis sensacijomis ir nešvariais vaizdais; tampame priklausomi nuo socialinių tinklų.
Dar labiau plačiu keliu eiti traukia mūsų kūnas. Jis ieško tik to, kas malonu, lengva ir kas gali patenkinti nesuskaičiuojamus jo troškimus. Pataikavimas kūno polinkiams žmogų tiesiog pavergia ir, blogiausia, sunaikina tai, ką žmogus turi brangiausio. Tas brangiausias turtas yra Dievo meilė.
Mūsų akys pririša mus ilgas valandas praleisti internete ar prie televizoriaus ekrano, ir savo dvasią užteršiame pigiomis sensacijomis ir nešvariais vaizdais.
Pats pavojingiausias mūsų priešas yra puikybė, kuri skatina laikyti save labai svarbiais ir žmonių vertinamais ir nematyti savo klystkelių. Puikybė verčia mus užmerkti akis prieš daromas klaidas bei nuodėmes, todėl užuot gailėjęsi dėl klaidingų žingsnių teisiname save, jog su mumis viskas yra gerai. Puikybė verčia laukti žmonių įvertinimo, ir jei jo nesulaukiame, jaučiamės nelaimingi.
Kartą kalbėdamas savo mokiniams Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24–25).
Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti savimeilės ir savanaudiškumo. Mūsų puikybė visuomet nori mus pastatyti į pirmą vietą; mūsų savimeilė trokšta, kad pelnytai ar nepelnytai būtume vertinami ir giriami. Išsižadėti perdėtos savimeilės ir savanaudiškumo yra pakankamai sunku; tai galėtų paliudyti kiekvienas žmogus, bandęs nors šiek tiek save tobulinti. Tai iš tiesų ankšti vartai.
Mūsų prigimtis bijo bet kokios kančios, nors ji dažnai būna tiesiog vienintelis išsigelbėjimo kelias nuo gundymo eiti per gyvenimą plačiu keliu. Kaip neprisiminti šioje vietoje apaštalo Pauliaus žodžių: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! “ (Žyd 12, 5–7).
Viešpatie, duok mums drąsos ir jėgų eiti siauru, į gyvenimą vedančiu keliu. Duok išminties rinktis ne tai, kas lengva, bet kas reikalinga mūsų amžinajai laimei pasiekti.
