Dvidešimt šeštąjį eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kviečia pamąstyti apie mūsų laukiantį amžinąjį gyvenimą. Apaštalas Paulius ragina: „Dievo žmogau, <…>. Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Tim 6, 11–12).
Jėzus, skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę, kalbėjo, kas mūsų laukia pasibaigus žemiškajai kelionei. Vienas iš įspūdingiausių Jėzaus pasakojimų šia tema yra pasakojimas apie turtuolį ir elgetą Lozorių (Lk 16, 19–31).
Turtuolis kasdien ištaigingai puotaudavo, o sunkiai sergantis elgeta turėjo tenkintis tik trupiniais nuo turtuolio stalo. Abu mirė; angelai elgetą nunešė į dangų, o turtuolis atsidūrė pragare.
Kol gyvename žemėje, kaip tas turtuolis galime klysti, daryti nuodėmes ir negalvoti apie tai, kas mūsų laukia po mirties. Mirtis padeda paskutinį tašką, užantspauduodama mūsų galutinį apsisprendimą, kurio jau niekas, net pats Dievas, nepakeis. Dievas mus yra apdovanojęs protu ir laisva valia; šios dovanos mus daro panašius į patį Dievą. Protu mes pajėgiame atskirti gėrį nuo blogio, o savo valia visuomet galime laisvai rinktis gėrį ar blogį. Ką pasirinksime, tą turėsime per visą amžinybę.
Dievas paliko mums laisvę į Jo meilę atsiliepti arba nuo jos nusigręžti.
Čia gali kilti klausimas: nejau mus mylintis Dievas negali išgelbėti mūsų, jei mes to nesiekiame? Dievas tikrai mus be galo myli ir nori, kad per visą amžinybę būtume apsupti jo meilės. Tačiau Dievas negali atimti iš mūsų laisvės, nes tuomet mes būtume ne žmonės, bet robotai.
Dievo Sūnus Jėzus Kristus, siekdamas išgelbėti žmones nuo amžinosios mirties, įsikūnijo, gimė iš Mergelės Marijos ir už mūsų nuodėmes mirė ant kryžiaus, kad tik būtume išgelbėti. Daugiau Dievas padaryti negalėjo. Tačiau Dievas paliko mums laisvę į Jo meilę atsiliepti arba nuo jos nusigręžti. Mirties atveju žmogus galutinai apsisprendžia gyventi su Dievu ar be jo, ir niekas šio apsisprendimo negali pakeisti. Jėzaus žodžiais tariant, tarp dangaus ir pragaro „žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus“ (Lk 16, 26).
Kiekvienas iš mūsų galėtų paliudyti, koks kartais stiprus būna gundymas nepaisyti Dievo rodomo kelio ir pasinerti materializme, kūniškume ar kitose nuodėmėse. Šiai nuodėmės traukai atsispirti žmogaus jėgų dažnai būna per maža. Kai būsime stipriai gundomi, prisiminkime Viešpaties žodžius: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7, 7). Su Dievo pagalba galima atsispirti didžiausiems gundymams. Tik prisiminkime pirmųjų amžių kankinius. Kad išsaugotų savo gyvybę, krikščionims reikėdavo tik nusilenkti pagoniškiems stabams. Dievo stiprinami jie pasirinkdavo geriau būti žvėrių sudraskytiems ar nukryžiuotiems, bet neišduoti savo tikėjimo.
Kartą apaštalas Petras visų mokinių vardu kalbėjo: „Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave.“ Jėzus atsakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 28–30). Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų ištikimai eiti jo rodomu keliu ir laimėti šauniąją tikėjimo kovą už amžinąjį gyvenimą.
