Kartą vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzų: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) Į klausimą Jėzus atsakė klausimu: „O kas parašyta Įstatyme?“ Įstatymo mokytojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Jėzus pagyrė Įstatymo mokytoją: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28).
Įstatymo mokytojas toliau bandė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Ta proga Jėzus pasakė palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Plėšikai, sužeidę ir apiplėšę keleivį, paliko leisgyvį gulėti pakelėje. Pro šalį praėję kunigas ir levitas nekreipė dėmesio į sužeistą žmogų. Tačiau tuo keliu ėjęs svetimtautis samarietis pasirūpino sužeistuoju. Suteikęs sužeistajam pirmąją pagalbą, nugabeno jį į užeigą, slaugė ir net davė užeigos šeimininkui pinigų, kad tas pasirūpintų nelaimėliu. Baigdamas pasakoti palyginimą, Jėzus paklausė Įstatymo mokytoją: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 36–37).
„Eik ir tu taip daryk!“ Šie Viešpaties žodžiai yra paliepimas kiekvienam Jėzaus sekėjui. Kiek mes esame tikri krikščionys, galima atpažinti tik iš to, ar visuomet esame pasiruošę pasitarnauti ko nors stokojančiam žmogui.
Kai atgavome laisvę, pirmasis uolių katalikų žingsnis buvo pasirūpinti varge esančiais žmonėmis. Kad ta pagalba būtų kiek įmanoma geresnė ir pastovesnė, tikintieji įkūrė Carito organizaciją, kuri visose vyskupijose rūpinosi ir tebesirūpina vargstančiais žmonėmis. Daug tikinčiųjų tiesiog visą savo gyvenimą yra pašventę artimo meilės darbams.
Kai veikia įvairios vargšais besirūpinančios organizacijos, galime būti gundomi artimo meilės darbus palikti tik joms, o patiems mažiausiai kreipti dėmesio į šalia mūsų esančius vargstančius žmones. Dievo žodis apie gailestingąjį samarietį beldžiasi į kiekvieno mūsų sąžinę su klausimu, ar esame jautrūs kitų vargui.
Savo kunigiškosios tarnystės metu kaip Dievo dovaną turėjau kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo nepralenkiamas artimo meilės darbuose. Jis nepalikdavo net šalikelėje gulinčio girtuoklėlio, bet jį nugabendavo į reikiamą globos įstaigą. Vargšas alkoholikas jam buvo Dievo vaikas, kuriuo jis pasirūpindavo.
Nors medžiaginė pagalba vargstantiems yra labai svarbi, bet nemažiau svarbi yra ir nemedžiaginė pagalba, kai padedame šalia esantiems žmonėms išvengti įvairių gundymų ir klystkelių. Per trisdešimt Nepriklausomybės metų žmonių medžiaginis gyvenimas kokybiškai neatpažįstamai pagerėjo, tačiau laisvoje visuomenėje yra ne mažiau, o gal net daugiau pavojų pasiklysti. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus nuolat girdime skelbiamą klaidingą informaciją apie gyvybę, šeimą, lytiškumą, ir žmogus lengvai gali būti suklaidintas bei priimti kaip tiesą jį žalojančią informaciją.
Gyvendami sekuliarioje visuomenėje galime būti gundomi nepraktikuoti tikėjimo ir visą dėmesį sutelkti tik į medžiaginę gerovę. Žmogus, neturintis tikėjimo, yra labiausiai sužeistas – tarsi laivas be vairo. Ne visada mes galime šiems žmonėms padėti, bet visada galime šviesti savo pavyzdžiu – savo tikėjimu ir meile. Gražus tikinčiojo pavyzdys gali būti kaip gailestingojo samariečio pasitarnavimas – gali padėti kitam susimąstyti: o gal verta tikėti į Dievą, jei tikėjimas padeda žmogui būti tokiam geram?
