Kalbėdami maldą „Garbė Dievui“, mes išpažįstame patį didžiausią ir žmogaus protu nesuvokiamą Dievo slėpinį: vieną Dievą, esantį ir veikiantį trijuose Asmenyse. Katalikų Bažnyčios katekizmas apie tai kalba: „Švenčiausios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tik vienas Dievas gali jį mums atskleisti apsireikšdamas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“ (KBK 261).
Mes tikime į vieną Dievą, besireiškiantį trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė išlieka mūsų protui neįžvelgiamas tikėjimo slėpinys. Svarbiausias mūsų uždavinys – ne perprasti Švč. Trejybės slėpinį, bet susikurti su ja meilės ryšį. Dangaus Tėvas, mylėdamas žmones, pašaukė mus į gyvenimą. Dievas Sūnus, mus mylėdamas, mirė ant kryžiaus. Šventoji Dvasia, mus mylėdama, veda per gyvenimą ligi laimingos amžinybės.
Mokslininkai, tyrinėdami dabartinę Visatą, yra sukūrę hipotezę, kad maždaug prieš 14 milijardų metų įvyko Didysis sprogimas, po kurio išsivystė visos galaktikos ir žemė. Tačiau Dievo netikintys mokslininkai neturi atsakymo, kas buvo prieš Didįjį sprogimą ir kodėl jis įvyko. Mes, tikintieji žmonės, tą atsakymą turime užrašytą Šventojo Rašto Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose: Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų. Kai žmogus nukrypo iš Dievo rodomo kelio, Dievas jo neapleido, bet atsiuntė į žemę Gelbėtoją – savo Sūnų.
Naujojo Testamento knygos mums pasakoja apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, jo gyvenimą, Evangelijos skelbimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų kaip amžinąjį Dievo Žodį, per kurį yra sukurtas pasaulis: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 1.14).
Naujasis Testamentas taip pat pasakoja ir apie Šventąją Dvasią, kurią siunčia Tėvas ir Sūnus ir kuri pasilieka su Jėzaus draugais iki amžių pabaigos. Prieš savo kančią ir mirtį Jėzus pažadėjo mokiniams: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16).
Svarbiausias mūsų uždavinys – ne perprasti Švč. Trejybės slėpinį, bet susikurti su ja meilės ryšį.
Apreiškimas skelbia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Su Jėzaus atėjimu į žemę mes sužinojome, kad Dievas nėra tolimas ir nepažįstamas, bet kad jis yra mūsų Tėvas; sužinojome apie atėjusį į žemę jo Sūnų ir per Sekmines atsiųstą ir Bažnyčioje veikiančią Šventąją Dvasią. Šie trys Dievo Asmenys nėra trys dievai, bet vienas Dievas, turintis vieną dieviškąją prigimtį.
Taigi, mes tikime į vieną, bet triasmenį Dievą. Dievo Tėvo išmintis yra begalinė ir reali – tai jo Sūnus Jėzus Kristus. Tėvas myli Sūnų, o Sūnus myli Tėvą; ši meilė yra begalinė ir reali – tai Šventoji Dvasia.
Dievą Tėvą kontempliuojame jo kūryboje, Dievą Sūnų – įsikūnijime ir žmogaus atpirkime, Šventąją Dvasią – per amžius veikiančią Bažnyčioje ir vedančią mus į galutinį tikslą.
Švč. Trejybės šventėje su visa Bažnyčia meldžiamės: „Tave – nepagimdytąjį Dievą Tėvą, tave – viengimį Sūnų, tave – Šventąją Dvasią Globėją, tave – šventąją ir nedalomąją Trejybę visa širdimi ir lūpomis išpažįstame, garbiname ir šloviname. Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius. Leisk mums suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis jos didingajai vienybei.“
