Pati brangiausia Evangelijos žinia: Dievas yra mus mylintis Tėvas; jis myli mus net tuomet, kai mes jo nemylime ir nuo jo bėgame, tikėdamiesi, kad be jo būsime laimingesni. Tačiau kai mes nutariame palikti nuodėmės kelią, jis mus pasitinka kaip pačius brangiausius sūnus ir dukteris.
Šiandien kalbėti apie nuodėmę yra nepopuliaru. Kai žmonių sąmonėje prigęsta Dievo suvokimas, kartu sunyksta ir nuodėmės sąvoka. Dievą pametęs žmogus nori gyventi nevaržomas jokių moralinių normų; jis mano, jog pats gali nuspręsti apie savo elgesio moralumą. Šiuo metu net priminimas, kad vienalyčių asmenų seksualinis gyvenimas yra nuodėmė, jau laikomas neapykantos kalba.
Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Mozei užlipus ant Sinajaus kalno susitikti su Dievu apačioje likę žydai pasidirbdino stabą – aukso veršį ir jį garbino kaip dievą, išvedusį juos iš Egipto nelaisvės (plg. Iš 32). Sąmoningai daroma nuodėmė yra stabmeldybė, nes Dievas iškeičiamas į kokį nors kūrinį.
Jėzaus palyginime apie tėvo namus palikusį ir nuodėmės keliuose laimės ieškojusį sūnų akivaizdžiai atskleidžiamas nuodėmės tragizmas. Jaunėlis panoro gyventi visiškai laisvai; jam atrodė, kad tėvo namuose trūksta laisvės, todėl, pasiėmęs savo palikimą, jis iškeliavo į svetimą kraštą. Palaidai gyvendamas, greitai išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir pradėjęs badauti sutiko ganyti net kiaules. Tačiau pažeminimas ir alkis privertė vyrą susimąstyti, jog neišmintingai pasielgė palikdamas tėvo namus, kuriuose jam nieko netrūko.
Nuodėmė niekuomet neatneša tikros laimės, o tik jos iliuziją, tačiau reikia laiko, kad žmogus susivoktų klydęs.
Šiame palyginime dažnas žmogus gali matyti savo paties paveikslą. Nuodėmė niekuomet neatneša tikros laimės, o tik jos iliuziją, tačiau reikia laiko, kad žmogus susivoktų klydęs. Apaštalas Paulius rašo: „Anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo <…>. Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pagailėta“ (1 Tim 1, 13.15–16). Nuolankus savo klaidų pripažinimas Paulių sugrąžino į Tėvo namus.
Prieš žengdamas į dangų Jėzus paliko Dievo gailestingumo sakramentą. Jis savo mokiniams kalbėjo: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21.23). Mums belieka tik šia Dievo gailestingumo dovana tinkamai pasinaudoti, ką mes ir padarome, kai atliekame nuoširdžią išpažintį. Kad mūsų padarytos nuodėmės būtų atleistos, pirmiausia turime susiorientuoti, kur klydome, nesilaikydami Dievo kelio, ir nuolankiai savo kaltes išpažinti.
Nors būtume ir skaudžiausiai klydę, Dievo gailestingumas yra didesnis už mūsų nuodėmes. Viešojo gyvenimo metu Jėzus nevengė nusidėjėlių bendrystės, o į fariziejų priekaištus, kad jis su nusidėjėliais valgo, atsakė palyginimu apie paklydusią avį. Piemuo palieka devyniasdešimt devynias ir ieško vienos pražuvėlės. Radęs ją su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir parsinešęs į namus dalijasi džiaugsmu su draugais ir kaimynais. „Sakau jums šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (plg. Lk 15, 1–7).
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar suvokiame nuodėmės blogį ir suklydę skubame pasinaudoti Dievo gailestingumu.
