Beveik kiekviena Vilniaus bažnyčia – tai mauzoliejus jos fundatoriui. Štai Šv. Jurgio bažnyčia turėjo tapti Radvilų nekropoliu, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – paminklas Pacui. Šv. Mykolo bažnyčia ir vienuolynas šalia – tai mauzoliejus Leonui Sapiegai (1557–1633). Ši bažnyčia pastatyta per arti Šv. Onos bažnyčios. Todėl truputį nustelbta savo garsesnės sesės. O mums dar derėtų stebėtis, kad tai katalikiška bažnyčia, nes Leonas gimė stačiatikiu, vėliau auklėtas Radvilos Juodojo dvare tapo kalvinistu, o tik sulaukęs trisdešimties metų tapo kataliku.
Kaip tapo kataliku? Buvo svarbus reikalas diplomatiškai spręsti naujo ATR karaliaus Zigmanto Vazos suartėjimo su Lietuva problemas. Keista, bet šis švedas buvo aršus katalikas. Leonas nuo jaunumės sukosi aukščiausiuose LDK politikos ratuose, tad būdamas taikaus ir lankstaus būdo lengvai išsprendė problemą. Tapo artimu karaliui patarėju Lietuvos klausimais. Tuo pačiu ir kataliku…
Taigi, kuo nusipelnė Leonas Sapiega tokios bažnyčios. Jo laikais Sapiegos dar tik kilo į aukščiausias pozicijas LDK.
Šių laikų požiūriu būtų toks ilgas ir mykiantis mhm…
Bet Sapiega veikė, kaip veikė ano meto galingieji. Nebuvo nei blogesnis, o gal net geresnis, nei kiti. Leonas buvo labai išsilavinęs savo metui žmogus. Mokslus baigė Vokietijos universitetuose. Įdomus faktas – su Steponu Batoru bendraudavo lotynų kalba. Nuo jaunumės kildamas politinės karjeros laiptais (jį rėmė Radvilos) pasiekė aukščiausias LDK didžiojo kanclerio (mūsiškai premjero), Vilniaus vaivados ir gyvenimo pabaigoje – LDK didžiojo etmono (vyriausiojo kariuomenės vado) pareigybes. Pirmasis iš Sapiegų taip aukštai pakilo. Garsėjo tolerantiškumu visoms LDK religijoms bei tautoms. Net savo laiškuose ramino unitą Juozapatą Kuncevičių pagarbiau elgtis su stačiatikiais. Galime pasakyti, pirmasis mūsų kraštuose propagavo teisinę valstybę.
Kaip kancleris, gerai išmanė įstatymus, net ir pats juos kūrė. Vienas iš numanomų Lietuvos Statuto autorių. Tačiau. Kaip savo laiko sūnus dvejomis vedybomis ir įvairiais juridiniais veiksmais sukaupė nežmoniškai didelius turtus. Jo paties vaikai giminės nepratęsė, tačiau kitų Sapiegų atžalos ilgainiui pavertė Sapiegas galingiausia Lietuvos gimine, neoficialiais Lietuvos karaliais. Sapiegos žlugo tik 1700 metais po Valkininkų mūšio.
Žmogus jis buvo malonus, jaukus, diplomatiškas. Gyvenimo pabaigoje, 76 metų, tai visiškas senelis anais laikais, dar šauniai išjojo ant žirgo pasitikti Vilniuje karaliaus. O prieš pat mirtį sutikdamas italus pasileido su jais šokti ratelį.
Taigi, dabar žvelgdami į Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonų antkapius Šv. Mykolo bažnyčioje arba šiuolaikiškai – Bažnytinio paveldo muziejuje – galime prisiminti apie tuščias pastangas siekti turtų. Palikuonys tave prisimins dėl kitų dalykų. Viena puiku: Leonas sugalvojo papuošti Vilnių bažnyčia ir vienuolynu. Leono Sapiegos palikimas mums – Lietuvos statutas ir Šv. Mykolo bažnyčia.
Na, gal ir pakanka vienam gyvenimui.
