Kinšasos arkivyskupas kardinolas Fridolinas Ambongo Besungu, OFM. Cap. yra aistringas socialinio teisingumo propaguotojas, be baimės dalyvaujantis politikoje vargšų ir beginklių žmonių labui, tačiau jo požiūris į misijas ir kitus svarbius mūsų laikmečio klausimus atrodo prieštaringas.
Jis gimė 1960 m. sausio 24 d. Boto kaime, Kongo Demokratinės Respublikos Šiaurės Ubangi provincijoje, gausioje katalikų šeimoje, kurioje augo vienuolika brolių ir seserų; jo tėvas buvo kaučiukmedžių staklininkas.
Fridolinas studijavo filosofiją Bvamandos seminarijoje ir teologiją Saint Eugène de Mazenod institute Konge, o 1981 m. įstojo į Mažesniųjų brolių kapucinų ordiną ir 1987 m. davė paskutinius įžadus. Kunigu įšventintas 1988 m. rugpjūčio 14 d.
Po šventimų tapo profesorium Kinšasos katalikiškajame fakultete (dabar – Kongo katalikiškasis universitetas). Alfonsiano akademijoje Romoje studijavo moralinę teologiją ir 1995 m. apgynė moralinės teologijos disertaciją, tema: „Žmogaus reabilitacija – tikrojo vystymosi pagrindas Zaire. Už integralaus vystymosi etiką“.
1995-2005 m. dėstė moralinę teologiją Mazenodo institute. 2004 m. šv. Jonas Paulius II jį paskyrė Bokungu-Ikelos vyskupu. Po dvylikos metų, 2016 m., tapo Mbandaka-Bikoro arkivyskupu, o 2018 m. – Kinšasos arkivyskupu koadjutoriumi. Tų pačių metų lapkritį jis buvo pakeltas Kinšasos arkivyskupu.
Popiežius Pranciškus arkivyskupą Ambongo kardinolu paskyrė per 2019 m. spalio 5 d. konsistoriją. Kitais metais Šventasis Tėvas jį paskyrė Kardinolų tarybos nariu. Nuo 2023 m. vasario mėn. jis eina Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininko pareigas.
Jo svarbi padėtis Katalikų Bažnyčioje Afrikoje neatsiejama nuo dalyvavimo politikoje Konge, kur jis laikomas ne tik Katalikų Bažnyčios Afrikoje vadovu ir potencialiu popiežiumi, bet ir politinės opozicijos prezidentui Félixui-Antoine’ui Tshisekedi Tshilombo lyderiu.
Kardinolas, save vadinantis „sargybiniu“, atvirai kritikuoja vyriausybę. Ambongo tapo toks aršus, kad 2024 m. pradžioje Kongo Kasacinio Teismo viešasis prokuroras apkaltino kardinolą Ambongo „kurstančiu elgesiu, sukėlusiu nusikalstamus veiksmus“, teigdamas, kad jis nepakankamai palaikė Kongo kariuomenę kovose rytinėje šalies dalyje, bet vietos episkopatas sumenkino bylos nagrinėjimą.
Kardinolas Ambongo aiškiai suvokia politikos ir socialinio teisingumo klausimus, nesvarbu, ar tai būtų neokolonializmas, Kongo gamtinių išteklių naudojimas, turtinė nelygybė, korupcija, ar aplinkos apsauga.
Su tikėjimu ir Bažnyčia susijusiais klausimais jis taip pat atrodo visiškai ortodoksiškas: tvirtai gina šeimą, kunigų celibatą ir Bažnyčios moralinį mokymą. Jis garsėjo tuo, kad daugumos Afrikos vyskupų vardu priešinosi „Fiducia Supplicans“ ir sumaniai derėjosi su Vatikanu dėl išstojimo iš deklaracijos.
Kardinolas Fridolin Ambongo ryžtingai gina kunigų celibato reikalavimą ir 2022 m. sušaukė susitikimą su Kinšasos kunigais, siekdamas aptarti jo pažeidimus. Jis pabrėžė, kad vaiko teisė turėti tėvą yra svarbesnė nei kunigystės pašaukimas – kunigai, turintys vaikų, gali prašyti laicizacijos. Kardinolas ragina seminaristus laisvai, bet atsakingai apsispręsti dėl celibato, o pasirinkus – gyventi nuosekliai.
Tačiau jo mąstymas taip pat dažnai gali pasirodyti painus ir prieštaringas. Jis gina katalikiškąją tapatybę ir pabrėžia misijų svarbą, tačiau pritaria, kad protestantai liktų protestantais, o musulmonai – musulmonais, ir leidžia suprasti, kad krikštas išganymui nebūtinas.
Jis pripažįsta Vakarų krikščioniškosios civilizacijos nuosmukį, bet dabartinį pontifikatą laiko panašiu į ateities „jaunąją Bažnyčią“, nors daugelis pastarojo pontifikato kritikų teigia, kad jis pernelyg dažnai priimdavo pasaulietines vertybes, kurios ir yra Vakarų nuosmukio priežastis.
Kardinolas Ambongo savo pastoraciniame darbe Kinšasos vyskupijoje ypatingą dėmesį skiria jaunimui. Jis laiko Afrikos jaunimą visuotinės Bažnyčios ateitimi ir pabrėžia pastoracinės globos, ugdymo ir gilios evangelizacijos svarbą savo vyskupijoje.
Popiežiaus Pranciškaus vizito Kongo Demokratinėje Respublikoje metu jis suorganizavo susitikimą su daugiau kaip 100 tūkst. jaunų žmonių. Jam jaunimo ugdymas itin svarbus tiek Bažnyčiai, tiek visam Afrikos žemynui: „Svajoji apie naująją Afriką – vadinasi, pirmiausia turime įsipareigoti investuoti į mūsų jaunimo švietimą.“
Kardinolas išreiškė susirūpinimą dėl paviršutiniškos evangelizacijos, bet daugiausia dėmesio skiria žmogaus orumui, socialiniams klausimams ir kultūrai, o ne sakramentams ir Mišių aukai.
Jis mano, kad raktas į Bažnyčios ateitį yra sinodiškumas, kuris, jo įsitikinimu, yra „naujas būdas būti Bažnyčia“, tačiau, regis, nepastebi, kad daug sinodo proceso dalyvių naudojasi juo, siekdami įgyvendinti tuos pačius tikslus, kuriems jis nuosekliai ir griežtai priešinasi.
Kardinolas Ambongo tvirtai ir aistringai tiki Afrika ir tuo, ką šis žemynas gali pasiūlyti Bažnyčiai ir pasauliui. Jis yra stiprus įkultūrinimo ir Zairo apeigų šalininkas ir mano, kad evangelizacija yra tokia pat reikalinga jo tėvynei, kaip ir regresyvioms naujoms Vakarų misijų teritorijoms. Tačiau jo paties arkivyskupijoje yra prastas pašaukimų pritraukimo rodiklis žemyne, kuriame, kaip teigiama, jie auga sparčiausiai. Kardinolo Ambongo vadovavimo metu kunigų ir vienuolių skaičius smarkiai sumažėjo.
Kardinolas Ambongo turi daug stiprių pusių ir pastaraisiais metais dažnai buvo minimas kaip galimas popiežius, tačiau kyla daug klausimų dėl jo pozicijų dviprasmiškumo.
Kardinolas Ambongo nėra plačiai žinomas už Afrikos ribų, o daugelio kardinolų nuomonė apie jį formuojasi labiau iš žiniasklaidos ir gandų nei iš asmeninės pažinties. Jo griežta Vakarų moralinių normų kritika bei riboti anglų kalbos įgūdžiai kai kuriems rinkikams gali kelti atsargumą, tačiau jei jis būtų išrinktas popiežiumi, pasaulį sukrėstų pirmojo „juodojo popiežiaus“ figūra, suteikianti jam milžinišką kultūrinę įtaką.
