Petras Plumpa yra Lietuvos disidentas, publicistas, religinis mąstytojas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbis. Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ pradeda ruošti leidimui antrąją serijos „Pergalės ženklas“ knygą, P. Plumpos autobiografiją „Kelionė į gyvenimą“. Ši serija skirta 1940 -1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristatanti ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo dalyvius, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę (daugiau apie fondo projektus skaitykite: www.fondasdonum.lt).
Pirmoji išleista serijos knyga, Laisvės premijos laureatės, sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės autobiografinė knyga „Skubėkime daryti gera“ jau pristatoma plačiajai visuomenei ir ją galima įsigyti knygynuose ir internetinėse parduotuvėse. Fondo įkūrėjas ir vadovas Tomas Reventas specialiai portalui Laikmetis.lt, paėmė interviu iš P. Plumpos apie šios dienos Lietuvos aktualijas.
Ne vienoje Rytų Europos valstybėje veikia stiprios tautines ir krikščioniškas idėjas skelbiančios partijos. Kodėl jūsų manymu to nėra Lietuvoje?
-Krikščioniškos organizacijos ir partijos stiprios ten, kur stiprios krikščioniškos mokyklos, kur tamprus dvasininkų ir vienuolių ryšys su jaunimu, o tuo pačiu glaudus jaunimo ryšys su Kristumi. Sovietmetyje tokio glaudumo tarp jaunimo, dvasininkų ir Kristaus siekė aktyvieji dvasininkai – ir gana daug nuveikė.
Tautiškumas yra natūrali forma, kuri traukia jaunimą. Tautiškumas, susietas su gyva krikščionybe, išvengia ydingo šovinizmo, o krikščioniškumui tautinė forma suteikia psichologinį patrauklumą. Tačiau šiais laikais tokiai evangelizacinei simbiozei reikalinga evangelizuotojų išmonė ir drąsa…
Pastebima, kad konservatyvios pažiūros, tradicinės vertybės nėra ryškiai matomos Lietuvos politinėje arenoje. Negana to, tautinės ir krikščioniškos jėgos yra fragmentuotos. Kas galėtų padėti pakelti šių jėgų populiarumą visuomenės akyse?
-Laisvė ir demokratija pirmiausiai išlaisvino ir be ribų išplėtojo įvairiausias informavimo priemones, kuriomis aktyviausiai pasinaudojo masoniškos, antikrikščioniškos, leftistinės grupuotės, iš Vakarų pasaulio užtvindžiusios Lietuvą. Jos pirmiausia atakavo krikščionišką moralę ir tradicines vertybes, todėl sunyko pagarba šeimai, kaip dieviškai ir pagrindinei visuomenės ląstelei. Tos partijos, kurios bando tokiai tendencijai priešintis, tampa paraštinėmis…
Ne vienas disidentas lygina sovietmetį su dabartimi, yra teigiančių, kad praeityje buvo paprasčiau kovoti su blogiu. Kokius šios kovos būdus siūlytumėte pasitelkti mūsų laikmečiu? Kaip, manote, koks atsakas į blogio įsigalėjimą būtų efektyvus dabar?
-Praeityje buvo daug ryškesni gėrio ir blogio kontrastai. Protingi ir sąžiningi žmonės aiškiai matė komunistinės ideologijos ir valdžios melą, veidmainystę, žmogaus teisių ignoravimą, vaikų neteisėtą indoktrinavimą ir t. t. Nereikėjo ypatingų pastangų atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, laisvę nuo priespaudos.
Per kelis komunistinės priespaudos dešimtmečius pavergtos tautos išbandė įvairias pasipriešinimo priemones, pradedant nuo ginkluotos kovos ir baigiant maldingomis dvasingumo akcijomis. Efektyviausia išsivadavimo kryptis buvo kova už žmogaus teises, nes savojo orumo suvokimas ir gynimas yra ryškiausia žmogiškumo savybė.
masoniškos, antikrikščioniškos, leftistinės grupuotės, iš Vakarų pasaulio užtvindžiusios Lietuvą, pirmiausia atakavo krikščionišką moralę ir tradicines vertybes.
Būtent per savojo orumo suvokimą ir gynimą žmogus labiausiai priartėja prie dieviškojo Absoliuto, kaip savo būties Šaltinio. Žmogus gali to nesuvokti, tačiau savojo orumo troškimas jame visada išlieka. Todėl sovietijoje išsivystęs žmogaus teisių gynimas išugdė daugybę disidentų ir sąžinės kalinių, o kai kurios užsienio demokratinės šalys žmogaus teisių gynimą paskelbė valstybinės politikos dalimi. Būtent iš to kilo sovietinė „perestrojka“, viešumas, politinių kalinių paleidimas ir pagaliau komunizmo žlugimas.
Bet tokios priemonės kovojant su dabartinėmis blogybėmis jau nebėra efektyvios, nes pasikeitė pati blogio objekto kokybė. Viešumas ir įvairiausios žmogaus teisės ne tik perdėm išsiskleidė, bet ir ėmė prarasti elementarų padorumą – tai, kas šimtus ar tūkstančius metų buvo neteisėta ir neleistina, dabar tapo gyvenimo kasdienybe, o kartu ir nužmogėjimo pradžia.
Tad žmogaus, žmogiškumo ir gyvenimo prasmės klausimai ir iškilusios žmonijos likimo problemos šiandien yra pačios aktualiausios, o iškylančių uždavinių sprendimui reikia pagrindinių pasaulio religijų aktyvaus bendradarbiavimo.
Bažnyčia vis labiau traukiasi iš savo pozicijų, mažėja tikinčiųjų skaičius, ypač Vakarų pasaulyje. Šios tendencijos neaplenkia ir Lietuvos. Ar įmanoma joms pasipriešinti, ar jos kaip cunamio banga šluoja viską pakeliui ir neverta tam priešintis?
-Bažnyčia – tai mes, tikintieji. Kodėl mes traukiamės iš savo pozicijų? Todėl, kad tragiškai nyksta krikščionys, norintys su Kristumi būti, Jam tarnauti ir su Juo bendradarbiauti. Bendravimas su Kristumi yra dvasinis, akimis nematomas, o modernusis bedieviškas pasaulis šiandieninį žmogų užlieja hedonistiniais vaizdiniais visą parą. Pagalvoti apie dvasines vertybes nebėra nei noro, nei laiko.
Tai, kas buvo šventa, tampa istoriniais reliktais, muziejiniais eksponatais, liaudiškomis tradicijomis. Svarbiausias dvasinio atgimimo būdas yra vienas – prisiminti ir susigrąžinti buvusią meilę – gyvenimą su Kristumi ir Kristuje. Tą nesunkiai galime pasiekti, jeigu patys sau atsakysime į klausimą: kodėl mes to nedarome?
Lietuvos katalikai yra susiskaldę. Vieni pritaria aktualaus Bažnyčios mokymo nuostatoms, kiti – siekia reformų. Ar įmanoma šiems dviem Bažnyčios flangams susikalbėti?
-Kai šeimoje, bendruomenėje ar Bažnyčioje pradeda silpnėti meilė ir ištikimybė, iškyla reformų panacėja. Tai gera priemonė suaktyvinti smegenis, pagyvinti vaizduotę, net sužadinti viltį. Tačiau tikras, rimtas reformas skatina ne meilės silpnėjimas, o būtent jos gyvumas – noras dėl mylimų žmonių padaryti dar geriau, negu jau yra.
Tai, kas buvo šventa, tampa istoriniais reliktais, muziejiniais eksponatais, liaudiškomis tradicijomis.
Lietuvoje krikščioniškuose flanguose ypatingas pagyvėjimas neliepsnoja, todėl manoma, kad reformos gali sukurti gyvybę. Tokių bandymų buvo, yra ir bus, tačiau visada privalu pasvarstyti, iš kur tokios idėjos kyla – iš Dievo ar iš žmonių. Dviejų flangų dvasingas suartėjimas įmanomas, jei skirtingų pusių nariai pradės nuolat ir kasdien melsti Šventosios Dvasios apšvietimo sau ir kitiems, o ypač vieni kitus kasdien laiminti
Sakoma, kad Lietuvai trūksta tautą vienijančios idėjos. Kokia ji galėtų būti? O gal jos nereikia, gal tai utopinės kalbos?
-Viename Mordovijos lageryje lietuviai susipriešino ir susikaldė dėl ideologinių prieštaravimų. Kartą vieno uolaus kataliko paklausiau, kaip pagaliau galima būtų pasiekti tautiečių vienybę? O jis nedvejodamas irgi paklausė: o kam ta vienybė reikalinga? Juk vienybė neturi būti pagrindinis tikslas, o tik pasekmė. Vienybė be teisingumo ir be meilės negali būti nei prasminga, nei palaiminga. Todėl pirmiausiai reikia orientuotis į kilniausią Esmę, o visa kita ateis kaip pasekmė.
Dėkui už išsakytas mintis.
