Holger Lahayne. Kubiliaus „istorijos pamokos“

 „Kubilius: Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų susikūrė per referendumus“, skelbia gegužės 27 d. „Delfi“ antraštė. Pokalbyje su Daiva Žeimytė-Biliene žymusis konservatorius Andrius Kubilius, dukart pabuvęs premjeras, o dabar Lietuvai atstovaujantis Europos parlamente, dalijasi savo pastebėjimais apie svarbias šių dienų aktualijas.

Pokalbyje jis patikina, kad pritaria Seimui siūlytam Partnerystės įstatymui ir neigiamai vertina kai kurių savo partijos kolegų idėją skelbti šiuo klausimu referendumą. Jis prieš tokį referendumą, nes piliečių dauguma greičiausiai nutartų mažumai nesuteikti tam tikrų teisių. Kubiliaus akimis, „tai yra visiškas anachronizmas, žmogaus teisių nesupratimas“.

Jis teisus ta prasme, kad žmogaus teisės negali priklausyti nuo daugumos valios ar malonės. Jų esmė ir yra priklausyti kiekvienam žmogui be jokios išimties. Tačiau Kubilius nepamini ir net nesvarsto, ar Partnerystės įstatymo projekte numatomos teisės yra žmogaus teisės. Jeigu yra žmogaus teisės, tai jokios diskusijos net nereikia, nes savaime aišku, jog tokios teisės turi priklausyti visiems. Bet jeigu ne, tai, paskelbus žmogaus teisėmis viską, būtų paralyžiuotas visas politinis procesas, o bet kokia dauguma (parlamente ir tautoje) visada būtų nesunkiai nuginkluojama.

Tad jau nuo pat pradžių Kubiliaus politinė argumentacija kelia daug abejonių. Kas atsitiko su šiuo didžiuoju politiku? Pokalbyje su žurnaliste jis, kuo toliau, tuo blogiau pasirodo: tenka net smarkiai suabejoti jo istorijos supratimu. Politikas sako: „Aš vis paminiu Vokietijos prieškario ar tarpukario istoriją, tai Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų ir persekioti mažumas, ir persekioti tuos pačius žydus, jis susikūrė per referendumus. Jis turėjo keistą sampratą apie savo teisėtumo įtvirtinimą ir bet kokiems savo veiksmams paprašydavo tautos, kad ji tą teisę suteiktų. Vokiečių tauta, jos dauguma didele balsų dauguma iškankinta po Pirmojo pasaulinio karo, balsavo su didele balsų dauguma suteikdama jam absoliučią daugumą. Kur tai atvedė? Nereikia priminti istorijos.“

Kaip Vokietijos pilietis nesutinku su tokia savo istorijos interpretacija ir jaučiu pareigą pataisyti politiko istorijos žinias. Iš pirmo žvilgsnio net sunku patikėti, kad daug ką gerai išmanantis buvęs premjeras sugeba keliuose sakinuose padaryti šitiek esminių klaidų.

Pirmiausia būtina trumpai ir aiškiai pasakyti, kad referendumai Hitlerio atėjimui į valdžią bei įsitvirtinimui joje jokios didelės reikšmės neturėjo. Pirmasis iš referendumų įvyko 1933 m. lapkričio mėnesį dėl išstojimo iš Tautų sąjungos. 95 proc. balsavusiųjų pasisakė už išstojimą. Taip įvyko dėl to, kad tas referendumas jau nebuvo nei sąžiningas, nei atviras, nei demokratiškas.

referendumai Hitlerio atėjimui į valdžią bei įsitvirtinimui joje jokios didelės reikšmės neturėjo.

Antrasis įvyko 1934 m. rugpjūčio mėnesį, kai tauta po prezidento Hindenburgo mirties atseit palaimino Vokietijos kanclerio ir prezidento pareigų sujungimą (Hitleris nuo tol oficialiai pradėtas vadinti „Fiureriu ir reicho kancleriu“). Vėliau dar vyko referendumai dėl Reino krašto užėmimo bei Austrijos prijungimo. Šie balsavimai jau buvo gryni farsai (be jokios laisvos agitacijos pasisakyti „prieš“), visiškai paveikti propagandos bei, greičiausiai, suklastoti; jie tik pagražino jau įvykusius faktus bei priimtus sprendimus, kai tautos valia iš tikrųjų niekam neberūpėjo. Istorijos apžvalgose tie (pseudo)referendumai kartais net visai neminimi, vengiant jiems teikti garbės ir reikšmingumo.

Tačiau Kubilius taip nemano; jis tvirtina labai konkrečiai: „absoliučią daugumą įgaliojimų“ Hitleris „susikūrė per referendumus“; „bet kokiems savo veiksmams paprašydavo tautos, kad ji tą teisę suteiktų“. Į tokius teiginius tenka atsakyti tiesiai: jie visiškai neatitinka istorinės tiesos! Dar iki pirmojo referendumo (kuris tebuvo labiau simbolinis ir su vidaus politika ne daug ką bendro turėjęs) įvykęs nacių valdžios užgrobimo procesas jau visiškai nereikalavo jokio „tautos daugumos“ balso. Tad net būtų galima pasakyti, kad Hitleris per referendumus išvis nieko nesusikūrė. Nes jam jau nieko kurtis nebereikėjo; jam jau nerūpėjo tautos teikiamos teisės – kadangi pats su savo šutve jas jau buvo susikūręs.

Lemtingus įgaliojimus 1933 m. kovo mėnesį jam suteikė Reichstagas (žinoma, jau įbaugintas; komunistų partija jau pradėta persekioti), parlamento daugumos balsais (prieš balsavo tik socialdemokratai) buvo priimtas „Ermächtigungsgesetz“, suteikęs teisę Hitleriui valdyti dekretais ir įstatymais bei apeiti konstituciją. 1933 m. Hitleriui dar buvo aišku, kad tautos dauguma jo nepalaiko (!), todėl yra priverstas elgtis gudriai ir šaltakraujiškai. Prisidėjo ir dešinųjų (ultrakonservatorių) naivumas; jie įsivaizdavo gebėsią Hitlerį suvaldyti bei savo tikslams išnaudoti, bet žiauriai suklydo.

Tad jokiais demokratiškais būdais, nei per parlamento rinkimus, nei per referendumus, tauta Hitleriui nesuteikė absoliučios daugumos. Net rinkimuose 1933 kovo mėnesį (jau po nacių atėjimo į valdžią sausio mėnesį!) NSDAP surinko „tik“ 44 proc. (rinkimams buvus jau tik dalinai demokratiškiems). 1933 metais savo įgaliojimus Hitleris susikūrė pseudoteisėtu būdu, priimdamas savo teisės aktus.

Didysis tautos vadas puikiai suprato, kad tikri referendumai ir „tautos valia“ nėra kelias į valdžią. Tuo laiku tik tiesiog dar per daug trukdė užsispyrę kairiųjų bei katalikų (Centro partijos) rinkėjai. Be to, naciai gudriai išnaudojo Veimaro konstitucijos spragas. O galų gale tik laimėti karai prieš Lenkiją ir Prancūziją (1939-40 m.) pelnė Hitleriui tvirtą Vokietijos gyventojų daugumos palankumą.   

Taigi, neatsakingai skleisdamas neteisingą tokio reikšmingo laikotarpio istorijos faktų supratimą, Kubilius smarkiai klaidina žmones. Sumanius ką nors paauklėti kitos šalies istorijos pavyzdžiais, pirmiau reiktų tą istoriją pačiam gerai išmanyti. Tad minėtąjį straipsnį aš tegaliu pasiūlyti tik „Delfi melo detektoriui“.

neatsakingai skleisdamas neteisingą tokio reikšmingo laikotarpio istorijos faktų supratimą, Kubilius smarkiai klaidina žmones.

Be to, manau, kad to meto Vokietijos patirtis su referendumais dabartinėse Lietuvos diskusijose yra visiškai netinkama. Po karo Vokietijoje buvo pasistengta sustiprinti parlamento ir kanclerio pozicijas, prezidento galias sąmoningai susilpninant. Referendumų galimybės respublikos lygmeniu šiandien iš tikrųjų yra labai menkos. Užtat atskirose Vokietijos žemėse jos žymai platesnės. Be to, kaip žinia, referendumai yra labai populiarūs Šveicarijoje – argi ją pavadinsi populistų tauta?

Ir pabaigoje dar viena svarbi mintis. Kas tikrai prisidėjo prie nacių atėjimo į valdžią, tai galimybė visų pirma prezidentui, bet taip pat ir kancleriui pagal to meto Vokietijos konstituciją leisti „Notverordnungen“ – specialius potvarkius, naudojamus kilus neeilinei arba ekstremaliai situacijai. Bet net ir juos leisti pradėjo ne Hitleris. Šia teise autokratiniam valdymui įtvirtinti plačiai naudojosi dar demokratiškai rinkti politikai kaip kancleris H. Briuningas (1930-32). Parlamentas pradėtas apeidinėti žymiai anksčiau, o ultradešinieji ir naciai jau tik pratęsė šią politiką, parlamentą beveik visai nugalindami bei iš jo atvirai šaipydamiesi.

Valdymas dekretais arba nutarimais krizės situacijoje (tada Vokietijoje esant ekonomikos krizei, o šiandien – koronakrizei) yra žymiai pavojingesnis kelias, savo pavojingumą demonstruojantis ir šiandien, ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. Demokratiški referendumai ir stiprus parlamentas šitokiais atvejais galėtų būtų gera atsvara.    

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

  1. „Ermächtigungsgesetz“, suteikęs teisę Hitleriui valdyti dekretais ir įstatymais bei apeiti konstituciją.
    O ar ne to šiandien siekia – sutrypti LR Konstituciją – „Laisvės” partijos vadovaujamas G.L. su savo frakcija?

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis