Hansas Ursas Von Balthasaras (Hansas Ursas fon Baltazaras) (1905-1988 m.), šveicarų teologas ir Katalikų Bažnyčios kunigas, yra vienas žymiausių 20 a. teologų. Parašė 85 knygas, 500 straipsnių, daugybę esė bei meditacijų ir padarė 100 vertimų. Popiežius Jonas Paulius II buvo paskyręs jį kardinolu, tačiau teologas mirė prieš pat konsistoriją.
Mūsų skelbiama meditacija yra iš jo knygos „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, kuri buvo išleista originalo kalba 1989 m. Teologas prieš mirtį 1988 m. per Visų Šventųjų iškilmę pats ją pabaigė redaguoti.
„Pagaliau tikite? Štai ateina valanda, ir net yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną“ (Jn 16, 31-32). Savo atsisveikinimo kalbose Jėzus nuolat žvelgia iš kitapus atsivėrusios Kryžiaus ir mirties prarajos, o pilnas paveikslas atsiskleidžia kaip vientisas Tėvo pašlovinimas.
Kadangi Jis piešia šį didesnį paveikslą, kad paguostų ir sustiprintų savo mokinius, dabar jie jaučiasi galintys peršokti šį bedugnės prarajos atstumą tarp dabarties ir to, kas jų laukia ateityje. Todėl jie Jėzui tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų“ (Jn 16, 29).
Ne tik paguoda Petrui yra atidedama ateičiai („Tu vėliau mane palydėsi“, – Jn 13, 36), bet Petras – būtent dėl jo impulsyvaus pareiškimo, kad jis pasiruošęs šokti į kitą prarajos pusę – taip pat turi priimti nerimą keliančią žinią, kad dabarties laiku jis turės prasmegti toje prarajoje („Tu tris kartus manęs išsiginsi“, – Jn 13, 38).
Ir tada visų mokinių mintys yra sugražinamos į dabartį, į neišvengiamai artėjančią valandą, kurios jie patys negali suvokti, nes yra įsitikinę, kad jau pasiekė kitą prarajos pusę. Iš tiesų, jų iškreiptas įsitikinimas reiškia, kad toji valanda jau yra atėjusi.
„Tu dabar negali manęs palydėti“, – Jėzus sako Petrui (Jn 13, 36). Dabar apaštalai visiškai aiškiai girdi: „Jūs išsisklaidysite kas sau“. Kai jų bendrumas su Jėzumi subyra į šipulius, jie praranda visas kitas įmanomas bendruomenes.
Jie nebegali vieningai atsitraukti ir atsiriboti nuo Jėzaus; kiekvienas nueina savo atskiru keliu ir kryptimi, kurios reikšmė ir turinys yra apibūdinamas kaip „aš pats“ ir „mano paties“. Nebėra jokio kito turinio, ką suprato Petras, į Jėzaus klausimą: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ – atsakęs žodžiais: „Viešpatie, pas ką mes eisime?“ (Jn 6, 68).
Kadangi nebėra jokio kito „pas ką“, kas galėtų prilygti Jėzui, tuomet lieka tik „kas sau“ ir „aš pats“, o tai verčia juos išsisklaidyti taip, kad kiekvieno jų „aš pats“ ir „kas sau“ neturi nieko bendra su kitų.
„Aš pats“ ir „mano paties“ lieka išskirtine alternatyva vienybei, telpančiai vieninteliame Dievo Žodyje: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte“ (Jn 5, 43-44).
Jėzus įvardija žavėjimosi vieni kitais visuomenę, kuriai neįmanomas tikėjimo imlumas. Tasai „kas sau“ išauga į doktriną, sistemą, kuri atrodo pakankamai įtikinamai ir patikima, tačiau jos nesumažinamas branduolys išlieka „aš pats“, „mano paties“, „mano garbei“, kas yra visiškai priešinga Jėzaus žodžio branduoliui – Tėvo pagarbinimui.
Tarti „mano paties“ žodžius reiškia meluoti, o tai yra priešinga Kristui ir demoniška. Velnias „skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava“ (Jn 8, 44) – tad galima tai prisitaikyti: kas kalba iš savęs, tas meluoja.
Tik šią akimirką suvokiame, koks grėsmingas yra Jėzaus žodis mokiniams: „Pagaliau tikite?“ (Jn 16, 29b). Argi jūs manote, kad jau pasiekėte tikėjimo į mane vienybę ir tiesą? Jūs dar esate šioje bedugnės prarajos pusėje, kur jau pradėjote išsisklaidyti nuo vienybės kas sau, į savo pačių teritorijas. Jūsų tikėjimas vis dar paremtas jumis pačiais, o ne manimi. Jūs vis dar ieškote tikrumo, pasitenkinimo, išsipildymo ir pilnatvės savyje pačiuose, o ne manyje.
O kadangi kiekvienas iš jūsų esate nepalyginamai ir visiškai skirtingi vienas nuo kito, todėl atsiras tiek atskirų sektų (skutelių, gabalų) kiek yra individų su savo asmeniškumais. Galvoti, kad galime susivienyti vien tik susimesdami į bendrą krūvą yra dar vienas melas, sutampantis su asmenine svarba ir verte, tačiau iš esmės prieštaraujantis pats sau.
Šis išsisklaidymas į asmeninius „kas sau“ nuvestų mus į beviltišką mirties aklavietę, jeigu ne kentėti vieno palikto Viešpaties kančia Trejybės vienumoje. „Jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas“ (Jn 16, 32).
Šiuo „su manimi“, netgi ir būtent dėl to, kad yra Tėvo apleistas, Sūnus neturi nieko „savo“, kas tuo pačiu nepriklausytų Tėvui Dvasioje, kad „visa, ką Tėvas turi yra ir mano“ (Jn 16, 15).
Dėl to tikrasis tikėjimas yra viso savo „kas sau“, „aš pats“ atsisakymas, kad vietoj to tikintysis priimtų jam skirtą „malonės dovaną“, kurios reikšmė, prasmė ir pati būtis yra buvimas ir gyvenimas visiems. „Kiekvienas turi atsiminti, kad visko, kas svarbu dvasiniam gyvenimui, tobulėjimas bus proporcingas savimeilės, savo valios ir interesų atsisakymui.“ (Šv. Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, 189)
Iš anglų k. vertė Aušra Mizgirienė
