Gyvybės neliečiamumas – prigimtinė ir konstitucinė vertybė
Gyvybė yra pati didžiausia žmogui suteikta dovana. Ji nuo pat apvaisinimo akimirkos tampa ne tik svarbiausia dovana, bet ir tautos bei valstybės ateities garantu. Nuo pirmojo širdies plakimo iki gyvenimo brandos ir mirties ši gyvybės grandinė atskleidžia žmogaus orumo didybę ir unikalų pašaukimą, kuris kyla iš žmogaus prigimties.
Deja, šiandieninė kultūra vis dažniau linkusi gyvybę nuvertinti. Ji tampa „pasirinkimo teise“, kurioje atsakomybės vengimas neretai pateikiamas kaip laisvė. Tačiau jokie ideologiniai įsitikinimai negali paneigti objektyvios tiesos, jog kiekviena gyvybė yra šventa ir neliečiama, nes žmogaus prigimtis nėra politinis susitarimas, bet Dievo ir gamtos įstatymo dalykas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str. skelbia: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“. Teisė į gyvybę yra pamatinė ir absoliuti, tad valstybė neturi galios suteikti ar atimti teisės į gyvybę. Vadinasi, valstybė turi pripažinti ir saugoti tai, kas kyla iš žmogaus prigimties.
Šeima kaip tautos ir valstybės pagrindas
Šeima – tai natūrali ir prigimtinė žmonių bendrabūvio tvarka, kuri kyla iš vyro ir moters meilės sąjungos bei jų vaikų (palikuonių), ji nėra ideologijos produktas ar „socialinis konstruktas“. Šį branduolį papildo išplėstinės šeimos nariai – seneliai, dėdės, pusbroliai. Tauta gyvuoja šeimomis, tad ji yra tautos egzistencijos sąlyga.
Neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. pabrėžiama, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Tai yra valstybės teisinis įsipareigojimas, kuriuo Konstitucija įpareigoja politinę valdžią rūpintis šeimomis.
be gyvybės ir šeimos puoselėjimo mūsų tauta neišvengiamai mažės.
Jei valstybė remia politiką, kuri silpnina šeimos ir gyvybės apsaugą, pavyzdžiui, skatina abortų normalizavimą, kontracepcijos kultūrą ar alternatyvius šeimos modelius, ji ne tik paneigia Konstituciją, bet ir ardo prigimtinį visuomenės pamatą ir tokiais veiksmai stumia tautą į demografinę krizę ir moralinę degradaciją, kuri neišvengiamai pasmerkia valstybę žlugimui.
Lietuvos demografinis klausimas
Lietuva turi vienus iš prasčiausių demografinių rodiklių Europoje. Statistiniais duomenimis, 2024 m. bendrasis gimstamumo rodiklis Lietuvoje siekė tik apie 1,21 vaiko moteriai, kas yra gerokai žemiau natūralios kartų kaitos ribos (2,1). Šis skaičius lyginant su 2023 m. duomenimis, kai rodiklis siekė vos 1,18 nežymiai padidėjo.
Tačiau akivaizdžiai tai rodo, kad be gyvybės ir šeimos puoselėjimo mūsų tauta neišvengiamai mažės, nes nebus pakankamai ateities kartų, galinčių palaikyti tautos būvį.
Šis nuosmukis sukelia daugybę kitų padarinių, – silpnėjančią ekonomiką, mažėjantį valstybės gynybinį potencialą ir lėta tautos nykimą. Tai yra nacionalinio saugumo problema, kuri valstybei ir tautai tampa egzistencine grėsme. Kitaip tariant, praradę šeimos stiprybę, prarasime ir tautos ateitį.
Šeima – pirmoji vaiko mokykla
Šeimos reikšmė tautai ir valstybei neapsiriboja vien gimstamumo rodikliais. Ji vaikui yra pirmoji mokykla, kurioje yra ugdomas atsakomybės jausmas, meilė, pagarba ir rūpestis. Motina suteikia švelnumą, o tėvas tvirtumą, vienas kitą papildydami, jie abu sukuria pirmąjį autoritetą, kurio nepakeis jokia institucija.
Jokia ugdymo įstaiga, socialinės programos ar „alternatyvūs šeimos modeliai“ negali atstoti tėvų vaidmens svarbos. Šeima yra vaiko pirmoji ir svarbiausia gyvenimo mokykla, kurioje perduodamos vertybės ir yra formuojamas pilietis.
„Kaip klojasi šeimai, taip klojasi ir tautai, ir visam pasauliui, kuriame gyvename“ – Jonas Paulius II
Valstybės ir šeimos santykis aiškus: valstybę sudaro tauta, o tautą sudaro šeimos. Tad be šeimos nėra tautos, vadinasi, nėra ir valstybės ateities. Valstybė klesti tiek, kiek ji šeimą ir gyvybę pripažįsta svarbiausia sudedamąją visuomenės, tautos ir valstybės dalimi.
Tad gyvybė ir šeima yra du neatskiriami žmogaus egzistencijos ir valstybės išlikimo ramsčiai, kurie kyla ne iš ideologinių susitarimų, bet iš nekintamos žmogaus prigimtinės.
Kviečiu drąsiai ginti ir saugoti šią brangiausią ir gražiausią dovaną, prisiminant, kad valstybė, kuri nori išlikti, privalo vienodai ginti abi šeimos ir gyvybės vertybes. Tad mano klausimas Jums: ar turite drąsos saugoti ir puoselėti šiuos valstybės ir visuomenės pagrindus?
