Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentės, ateitininkės, šv. Tomo Moro klubo narės Gretos Plaskovičiūtės kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
Gerbiamieji minėjimo dalyviai,
Šiandien stoviu prieš jus kaip jaunas žmogus ir kaip ateitininkė. Kuri gimė ir augo jau iškovotoje laisvoje Lietuvoje, kurią kūrė ir gynė tie, kurie kentėjo gulaguose, nacistiniuose konclageriuose, dipukų stovyklose, tremtyje ir okupacijoje.
Žinome, kad mūsų Tėvynės istorija nėra paprasta. Tai istorija, parašyta mūsų tėvų, senelių ir prosenelių prakaitu, krauju ir tikėjimu. Ji reikalauja iš mūsų daugiau nei tylos – ji reikalauja atsakomybės.
Prieš 85-erius metus Sovietų sąjunga okupavo Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prasidėjo terorai, represijos, kurias lydėjo: žudynės, kalinimai, tardymai ir kankinimai, o 1941-aisiais nuvilnijo ir masinės trėmimų bangos iš Lietuvos į Sibiro ir kitas šiaurines gelmes. Siaubingas kančias patyrė nekaltieji Rainiuose, bet ir daugybėje kitų Lietuvos vietų. Daugiau kaip 130 tūkstančių mūsų brolių ir seserų buvo išvežti gyvuliniuose vagonuose į šaltas, nykias ir atokias vietoves, kur jų laukė stingdantis šaltis, sunkus darbas, badas, ligos, artimųjų netektys ir nepakeliamas Tėvynės ilgesys. Kitus priglaudė Lietuvos žemė – kankiniais jie tapo vietoje. Ūkininkai, mokytojai, dvasininkai, karininkai, menininkai, studentai, šeimos – jie buvo mūsų tautos druska. Bet ištremti. Lageriuose įkalinti, nukankinti, nužudyti. Be jokios tariamos kaltės, kalti be kaltės – pačiu savo buvimu, per geru išsilavinimu, pagarba visuomenėje ar pragyvenimu.
Ir galite klausti manęs:
„O ką tau visa tai reiškia? Juk tu neišgyvenai to.“
Laiku – ne. Bet tautos žaizdos paliečia mane ir mus, jaunąją kartą. Kartą, kuriai irgi rūpi Lietuva.
Šis mūsų Tautos istorijos puslapis iki šiol man sukelia skausmą širdyje ir ašaras akyse. Tai istorija apie kančią ir auką, bet kartu ir apie dvasinę pergalę. Kovotojai už laisvę ir tremtiniai liko ištikimi Tėvynei, nepaisydami nei bado, nei šalčio. Jie rengė sukilimus, neišsižadėjo tiesos mainais į teisę grįžti į Lietuvą. Neišsižadėjo savo kalbos, maldos ir orumo. Jie svajojo dar kartą pamatyti žydinčią Lietuvą.
Visa tai – istorija, kurios nevalia pamiršti.
Mes esame – jų tylių maldų išsipildymas.
Ji yra liudijimas mums – broliai ir seserys – kad esame didvyrių ainiai, tvirtos dvasios žmonės. Mūsų protėviai stovėjo prieš stipresnius. Kovodami ne tik dėl savęs, bet ir dėl mūsų ateities. Mes esame – jų tylių maldų išsipildymas.
Ši diena ne tik žvilgsnis į praeitį.
Tai žvilgsnis į dabartį; ar mes verti tų, kurie kentėjo už mus?
Tai ir žvilgsnis į ateitį; ar kursime ir išsaugosime Lietuvą kaip tauta?
Aš manau, kad mes esame verti. Prabėgę 35-eri atkurtos Nepriklausomybės metai rodo, kad pasiekėme daug – pirmaujame inovacijų srityse, esame laisvi keliauti, mokytis, tikėti, veikti ir reikštis, esame pažangūs savo ekonomikos, krašto apsaugos, švietimo, sveikatos sistemomis. Mes esame saugūs ir laisvi. Todėl noriu atkreipti dėmesį į kelis akcentus;
Pirmiausia – nepamirškime savo istorijos. Domėkimės ja. Nesigėdykime jos. Neslėpkime jos. Jei mes nepuoselėsime istorinės atminties, ją perrašys kiti – kas jau ir yra daroma. Dar baisiau, kai tai yra daroma savo pačių rankomis. Atminkime, mūsų istorija yra garbė. Remkimės į ją, saugokime ją, didžiuokimės ir drąsiai kalbėkime apie ją! Juk Kristus mus moko, jog „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“, taip ir tas, kuris žino savo istoriją – pažįsta ir laisvę.
O mūsų bendras laisvės tikslas – išsaugoti Nepriklausomą Lietuvą. Kurioje pasiaukojimas, atsakomybė, bendras tikslas ir vienybė viršys susiskaldymą ir asmeninius interesus. O ją išlaikysime, tiek, kiek prisiimsiu aš ir mes visi – atsakomybę ir pareigą, dėl Lietuvos ir jos laisvės.
Brangieji, mūsų laisvė šiandien gali atrodyti savaime suprantama, bet mūsų istorija byloja visai ką kitą. Mūsų laisvė iš kiekvienos kartos reikalauja pasiaukojimo. Laisvė nėra ir nebuvo duotybė. Ji gyva tiek, kiek mes esame gyvi savo istorijoje.
Tad aš klausiu dar kartą;
Ar Lietuva galės didžiuotis ateityje mumis, kaip kad mes šiandiena didžiuojamės savo protėviais?
Jei atsakymas „taip“, tuomet ir mūsų vaikai, stovėdami čia po 50-ties metų, galės tą patį pasakyti apie mus. Kad atkurtoje Lietuvoje mes gerai pasinaudojome mums iškovota laisve.
Ir šiandien, kaip ateitininkė, aš tikiu – kad penkiais principais grįsta Lietuva bus atspari bet kokiai audrai. Tai:
Katalikiškumas – kaip moralinis stuburas Lietuvai.
Tautiškumas – kaip tapatybės šerdis.
Šeimyniškumas – kaip tautos ląstelė.
Visuomeniškumas – kaip atsakomybės raiška.
Intelektualumas – kaip tiesos pažinimo kelias.
Žvelgiu į Jus ir į Lietuvą su tvirta viltimi, kad gyvensime taip, jog okupacijos niekada – niekada nepasikartos nei mums, nei ateinančioms kartoms. Jei tik rasime jėgų ir valios to neleisti. Bendra ateitis yra tik mūsų rankose. O aš prisiekiu – ginsiu ir saugosiu Lietuvą iki gyvenimo galo.
Te Dievas laimina Lietuvą.
Ir te mūsų gyvenimai liudija, kad tremtinių ir kankinių auka nebuvo veltui.
