Kardinolo Pietro Parolino kelias į pontifikatą siauras, bet toli gražu nėra nepravažiuojamas, – teigia italų leidinys „Il Tempo“.
Viskas priklausys nuo keleto veiksnių – strateginių žingsnių, kurie neturi nieko bendra su Šventosios Dvasios valia, ir susitarimų, kurie turėtų būti pasiekti dar iki ceremonmeisterio paskelbiamos frazės Extra Omnes trečiadienio popietę, – mano vatikanistas Francesco Capozza.
Prieš analizuojant šias dinamikas, verta paneigti vieną dažną bei klaidingą nuostatą: ne visada tiesa, kad tas, kuris į konklavą įžengia kaip „popiežiumi laikomas“, iš jos išeina paprastu kardinolu.
Šis senas romėniškas posakis, kilęs dar nuo Gioachino Bellio laikų, ilgainiui prarado aktualumą – ypač po to, kai 1904 m. šv. popiežius Pijus X panaikino katalikiškų valstybių teisę vetuoti kandidatus į popiežiaus sostą (vadinamąją Ius Exclusivae), kuria tuo metu buvo pasinaudojusi Austrijos-Vengrijos imperija, užkirsdama kelią valstybės sekretoriaus Mariano Rampollos išrinkimui. Būtent dėl šio veto sukeltos sumaišties į popiežiaus sostą tuomet įžengė Giuseppe Sarto, tapęs šv. Pijumi X.
Nuo to laiko beveik visose devyniose popiežių rinkimų konklavose pagrindiniai favoritai arba tarp jų esantys asmenys ir buvo išrinkti. Išimtimi galima laikyti tik du atvejus – Achille Ratti (1922 m.) ir Karolį Wojtyłą (1978 m. spalį). Visi kiti – įskaitant ir šv. Joną XXIII (Roncallį) 1958 m. – buvo ne tik svarstomi kandidatai, bet dažnai ir daug kieno prognozuojami.
Kalbant apie Paroliną, kadenciją baigęs valstybės sekretorius jau turi sukaupęs reikšmingą balsų bloką – 48 rinkikų palaikymą, kaip skelbia laikraštis Il Tempo. Tai – tvirta bazė, kuri, kaip tai nutiko su Ratzingeriu 2005 m. ar Pacelliu 1939 m., galėtų padėti jam greitai pritraukti ir neapsisprendusiųjų paramą jau per pirmuosius balsavimus.
Tačiau visos šios strategijos sėkmė priklausys nuo dviejų esminių dalykų: susitarimo su konservatyviuoju bloku bei oponentų susiskaldymo. „Konservatoriai“, turintys apie 20 balsų, per pirmąjį balsavimą ketina remti vengrų kardinolą Peterį Erdö, tačiau veda derybas su Parolinu. Pasak šaltinių, už savo paramą jie kelia gana aukštus reikalavimus – tarp jų galimai ir reikalavimą paskirti vieną jų atstovą į Valstybės sekretoriatą, – teigia vatikanistas.
kadenciją baigęs valstybės sekretorius Parolinas jau turi sukaupęs reikšmingą balsų bloką – 48 rinkikų palaikymą, kaip skelbia laikraštis Il Tempo.
Jei toks susitarimas būtų pasiektas, Parolinas galėtų per antrąjį ar trečiąjį balsavimą priartėti prie 70 balsų ribos – tai iš esmės atvertų jam kelią į Šv. Petro Sostą, nes neapsisprendę kardinolai veikiausiai imtų jungtis prie aiškaus favorito sparno.
Vis dėlto „opozicinis“ blokas, nors teoriškai turintis galios sustabdyti Parolino išrinkimą, vis dar neturi vieningo ir stipraus kandidato. Laiko lieka vis mažiau – apie tai byloja ir šeštadienį paskelbtas sprendimas pirmadienį surengti dvi generalines kongregacijas. Tai rodo, kad didžioji dalis Kolegijos narių dar tikslina pozicijas ir tikisi išgryninti alternatyvų kandidatą.
Sudėtingiausia šios grupės problema – tai, kad pats Parolinas yra laikomas nuosaikiu progresyvistu, pasirengusiu dialogui su įvairiomis srovėmis. Kiti svarstomi vardai arba per daug į jį panašūs, arba pernelyg pažangūs, kad galėtų sulaukti laikomų centro kardinolais maždaug 50 balsų paramos.
Tarp šių pavardžių minimi maltietis Mario Grechas, filipinietis Luisas Antonio Tagle (pastaruoju metu sulaukęs kritikos dėl asmeninio stiliaus), italas Matteo Zuppi, kurį lydi glaudus ryšys su Šv. Egidijaus bendruomene, ir prancūzas Jeanas-Marcas Aveline‘as, kurio artimas ryšys su Emmanueliu Macronu, regis, labiau pakenkė nei padėjo.
Tuo tarpu šešėlyje vis dar lieka didėjantis veiksnys – Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa, apie kurį vis daugiau kalbama kaip apie netikėtą, bet rimtą alternatyvą.
