Krikščioniškos vertybės yra reikšmingos ne tik religiniame, bet ir kultūriniame, socialiniame bei estetiniame visuomenės gyvenime. Vertybiniai principai – šiandien vis labiau atsiskleidžia architektūroje, interjere ir dizaino sprendimuose. Tai pasireiškia pagarba istorinei tapatybei, atsakingu požiūriu į viešąsias erdves, orumu grįstais namų interjerais, kurie ugdo bendruomenišką gyvenimo būdą. Net pasaulietinėse aplinkose vis ryškiau matoma kryptis, kai dizainas tampa neatsiejamas nuo vertybių: kuriamos aplinkos, atliepiančios ne tik estetiką, bet ir kultūrinį identitetą bei dvasinę laikyseną.
Viena kertinių krikščioniškų vertybių – saikingumas. Visuomenėje geriau yra žinomas posakis, kad mažiau yra daugiau arba angliškai „less is more“. Net ir evangelijose raginama vengti pertekliaus, puikavimosi materialiniais daiktais, gyventi paprastai, bet oriai. Dizaino kalba tai reiškia minimalistinį požiūrį: aiškų funkcionalumą, tvarkos principus, vengimą dekoratyvumo be prasmės. Toks dizainas siekia ne stebinti, o tarnauti.
Minimalizmas, nors dažnai laikomas modernistine estetine kryptimi, iš esmės labai artimas krikščioniškai askezės sampratai. Baltos sienos, paprastos formos, natūralios medžiagos – visa tai kalba apie interjerą kaip priemonę susikaupti, o ne įsitraukti į vizualinį triukšmą. Kuklus dizainas nesiekia dominuoti, tačiau jis kviečia tiesiog būti.
Galime padaryti lyginamąją analizę. Puikus pavyzdys yra Vilniaus Dievo gailestingumo Šventovė. Architektūrinis stilius – barokas su atnaujintais moderniais elementais. Interjeras yra subtiliai restauruotas, išlaikant architektūrinį istoriškumą, bet pritaikytas šiuolaikiniam liturginiam naudojimui. Šioje šventovėje spalvinė gama yra šviesi. Dominuoja šviesios, ramios spalvos – balta, kreminė, rusvai gelsva. Tai sustiprina ramybės ir susikaupimo atmosferą. Altorius – centrinėje dalyje – minimalistinis, pagamintas iš natūralaus akmens „travertino“. Už jo – Dievo Gailestingumo paveikslas, apšviestas taip, kad nebūtų tiesioginės šviesos, tačiau paveikslas yra šios šventovės „centras“, nepaisant, kad nėra jokių akcentinių barokinio tipo šviestuvų ar kitų dekoracijų. Natūrali šviesa krinta pro langus ir sukuria jaukią, dvasiškai pakylėjančią atmosferą. Šventovės languose yra naudojami vitražai, tačiau jie labai subtilūs – nekrinta į akis, bet vos pažvelgus pajuntama, kaip yra papildoma erdvė. Spalvos pasirodo tam tikru paros metu, kai keičiasi šviesa, tai sukuria tylų, bet gyvą šviesos judėjimą. Taip erdvė įgauna gyvybės, tampa šiltesnė, jautresnė. Papildomas dirbtinis apšvietimas – paslėptas, šiltas, neįkyrus.
Tad, apibendrinus šios šventovės interjerą – jis yra neperkrautas, o kryptingai orientuotas į liturginę ramybę, paveikslo bei Švc. Sakramento adoraciją. Ši šventovė simbolizuoja perėjimą nuo baroko ir gotikos išraiškingumo – prie šiuolaikinio dvasinio minimalizmo.
Taip pat, Lietuvoje yra ir kita šventovė puikiai atliepianti minimalistinio dizaino sprendinius – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Pagrindinis jos architektas yra Karolis Reisonas, taip pat prie jos dirbo: Vladimiras Dubeneckis, Steponas Kudokas. Šios bažnyčios stilius yra modernistinis (tarpukario funkcionalizmas). Statybai panaudotas gelžbetonis – tuo metu itin moderni ir pažangi medžiaga Lietuvoje. Šiuo metu ji yra didžiausia bažnyčia Lietuvoje pagal tūrį (~3000 m3), talpinanti iki 5000 žmonių. Vertikalumas simbolizuoja prisikėlimą – dominuoja tiesios linijos, aukšta varpinė, stogų terasos. Bendras vaizdas: interjeras labai šviesus, baltas, paremtas funkcionalistiniu paprastumu. Šviesa kuria dvasinį pakylėtumą, o geometrinis griežtumas – monumentalumo įspūdį. Spalvinėje gamoje dominuoja balta – ne tik dėl estetikos, bet ir kaip simbolis: tyrumas, prisikėlimas, dvasinis atsinaujinimas. Baltos sienos sustiprina natūralios šviesos sklaidą. Langai dideli, vertikalūs, įleidžiantys daug natūralios šviesos. Vitražų beveik nėra – tai sąmoningas pasirinkimas siekiant išlaikyti skaidrumą ir funkcionalumą. Altorius ir liturginiai elementai kuklūs, bet aiškiai dominuojantys centrinėje bažnyčios navoje. Dėmesys nukreiptas į simbolinį turinį, o ne dekoro perteklių. Todėl dekoratyvumas labai santūrus. Simbolika čia išreiškiama ne puošyba, o erdvės proporcija ir šviesa. Tačiau daugeliui žmonių kyla klausimas, kodėl viskas balta? 1. Simbolika: balta spalva simbolizuoja Kristaus Prisikėlimą, dvasinę šviesą ir atgimimą. Ji tiesiogiai susijusi su bažnyčios dedikacija. 2. Architektūrinis sumanymas: Architektai siekė švarios, grynos formos, atitinkančios modernizmo estetiką – be nereikalingos ornamentikos, tik proporcija, linija, šviesa. 3. Liturginė prasmė: balta erdvė padeda koncentruotis į asmeninę maldą be išorinių trukdžių, kurie galėtų nukreipti dėmesį į šalį.
Tad palyginus šias dvi bažnyčias iš interjero dizaino pusės galima daryti išvadą, kad abi yra labai panašios stilistiškai, tačiau visgi Prisikėlimo bažnyčios architektų idėja ir mintis labiau siekia išreikšti didybę. Tuo tarpu Dievo Gailestingumo šventovę stengtasi sukurti kaip jaukią erdvę asmeninei maldai.
Taigi analizuojant ir gilinantis, man natūraliai kilo klausimas, o kodėl Kristus mokinius pasikvietė būtent prie stalo? Kadangi krikščioniškasis mokymas pabrėžia artimo meilę ir bendruomeninį gyvenimą, pirmieji krikščionys susirinkdavo ne tik kartu melstis, bet ir dalintis maistu, kartu leisti laiką. Net Kristus, kai norėjo pasakyti tai, kas svarbiausia, pakvietė mokinius ne bet kur, o prie stalo. Ne į atvirą lauką, ne į kalną, o į uždarą, žmogišką, artimą erdvę – kur žmonės dalijasi maistu, o kartu ir gyvenimu. Stalas – tai daugiau nei baldas. Tai buvimo kartu ženklas, ten mes valgom, klausom, tylim, ginčijamės, susitaikom. Prie stalo žmogus yra ne pranašas miniai, o lygus tarp lygių. Jėzus pasirinko šią formą, nes tiesa, kurią Jis norėjo perduoti, buvo skirta ne protui, o santykiui. Ne mokymui, o dalijimuisi gyvenimu. Eucharistija gimė ne iš sakyklos, o iš dalijimosi duona – vieno paprasto gesto. Ir tai labai žmogiška – kai norime pasakyti tai, kas svarbiausia, mes nešaukiam, nepamokslaujam, mes kviečiam prie stalo. Tiesiog pasisodinam šalia.
Tokie principai dažnai yra perkeliami ir į architektūrinius sprendimus: dideli bendri stalai vietoj individualių, didelė virtuvė ar valgomojo erdvė, vietos pokalbiui, įsiklausymui. Tokie sprendimai skatina socialinį ryšį bei asmeninio santykio kūrimą per neformalius pokalbius. Moderniuose interjeruose bendruomeniškumo principas gali atsispindėti ir per erdvių skaidrumą: stiklinės pertvaros, atviri pereinamieji kambariai, bendros darbo ar poilsio zonos. Tai nėra vien architektūriniai sprendimai – tai vertybiniai pasirinkimai, kuriantys aplinką, kurioje žmonės kviečiami būti kartu, užuot buvę vieni.
Krikščionybė moko, kad tylos ir maldos erdvės yra esminė dvasinio gyvenimo dalis. Tad tylos erdvės atsiranda ne tik religiniuose pastatuose, bet ir ligoninėse, bibliotekose, net kai kuriose darbo erdvėse. Jos įrodo, kad dvasingumo siekis yra universalus – žmogui reikia vietos atsitraukimui, o dizainas gali šią galimybę sustiprinti arba visiškai paneigti.
Taigi tvarūs dizaino sprendimai išreiškia dvasines vertybes – ypač pagarbą ir atsakomybę už kūriniją. Popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si’ kviečia įsisąmoninti žemės trapumą, skatina saiką, atsakingą vartojimą ir rūpestį aplinka. Interjere tai reiškia ilgalaikius sprendimus, natūralias medžiagas, mažesnį vartojimą. Šnekamojoje kalboje – paprastas, bet reikšmingas principas: „neišmesk, bet parduok, atiduok ar suteik daiktui antrą gyvenimą“.
Todėl medžiagų pasirinkimas tampa moraliniu klausimu, net ir interjero bei dizaino sprendimuose. Ar naudosime pigų plastiką, (pvz. laminuotos grindys ar vinilinė grindų danga) kuris teršia aplinką? Ar pasirinksime medį, kuris tarnaus dešimtmečius ir natūraliai senės, liudydamas savo amžių ir istoriją? Taigi krikščioniška pagarba kūrinijai kviečia rinktis tvarius sprendimus, kurie ne tik estetiški, bet ir etiški žmogaus sveikatos atžvilgiu.
Taigi labai svarbu, kad dizaino sprendimai kviestų ne į vartojimą, bet į mąstymą, buvimą, dvasinį įžvalgumą. Vertikalios erdvės, šviesos ašys, simbolinė geometrija (kryžiai, apskritimai, centrai) – visa tai formuoja erdves, kuriose žmogus kviečiamas pakelti žvilgsnį virš kasdienybės, t.y. pakelti akis į dangų ir grožį pamatyti paprastume. Tačiau net ir be religinių simbolių interjeras gali skleisti dvasinę ramybę ir kurti gilų ryšį. Tai gali būti specialiai palikta erdvė, kurios paskirtis – kvėpuoti, neperkrauti. Arba šviesos langas, kuris saulės šviesai judant sukuria tylios, bet gilios esmės pojūtį.
Apibendrinus galime daryti išvadą, kad krikščioniškosios vertybės dizaino ir interjero sprendimuose pasireiškia ne per tiesioginius simbolius, o per moralinius ir dvasinius pasirinkimus. Kuklumas, apgalvotas medžiagų naudojimas, bendruomeniškumas, tylos poreikis ir ekologinis sąmoningumas – visa tai formuoja erdves, kurios yra ne tik estetiškos, bet ir turinčios gilesnę prasmę. Tokie sprendimai nėra vien stiliaus klausimas – tai pasirinkimas, kaip gyventi ir kurti atsakingai.
