Šis straipsnis pasirodė amerikiečių katalikų leidinyje „National Catholic Register“, bet yra aktualus ir skaitytojams Lietuvoje.
Klausimas: Neseniai lankiausi šv. Mišiose, kuriose dalyvavo daug jaunų šeimų su vaikais. Jose taip pat dalyvavo jaunas vyras, kuris buvo apsirengęs moteriškais drabužiais ir priėmė Šventąją Komuniją. Koks turėtų būti parapijiečio, kuris matė tokį dalyką, atsakas? Dar svarbiau, koks turėtų būti klebono atsakas? Net jei jaunas vyras prieš šv. Mišias priėmė sakramentinę išpažintį, ar tai vis tiek nebūtų problema?
Atsakymas: Išnagrinėjęs priežastis, kodėl tokie incidentai yra tokie žalingi, apsvarstysiu šį klausimą iš trijų perspektyvų: jauno vyro, kuris pats priėmė Šventąją Komuniją, kitų parapijiečių ir parapijos klebono.
Kur yra žala?
Kas yra žalinga, kai šis jaunuolis viešai priima Šventąją Komuniją, prisistatydamas kaip moteris? Aš sutelksiu dėmesį į keturias žalos rūšis: jaunimo supainiojimą, silpnųjų papiktinimą, tikinčiųjų atgrasmą ir atitolinimą bei žalą sau pačiam.
Pirma, jaunuoliai yra ypač pažeidžiami dėl lyties ideologijos klaidų, ypač jauni vyrai ir moterys, kurie patys kenčia dėl painių jausmų savo kūno atžvilgiu.
Jūs pažymėjote, kad šv. Mišiose dalyvavo vaikai. Kai kurie iš jų tikrai matė sumišusį vyrą, priimančią Komuniją. Kai kurie tikriausiai klausė savęs, ar tai, ką darė vyras, buvo teisinga, ir ar kunigas (arba Bažnyčia) pritarė vyro poelgiui.
Žinoma, tėvai turėtų stengtis atsakyti į tokius klausimus, jei jie kyla. Kai kurie tėvai norės šią temą aptarti su savo vaikais po šv. Mišių. Jei vaikas yra pakankamai vyresnis, kad būtų sutrikęs dėl susidariusios situacijos, jis tikriausiai yra pakankamai vyresnis, kad su juo būtų galima apie tai pasikalbėti.
Neturėtume nuvertinti, kiek painūs gali būti netvarkingi lyties ir lytiškumo reiškiniai vaikams, net ir mažiems vaikams. Vienos pamaldžios katalikės draugės penkiametė dukra neseniai pasakė, kad nori, kad jos dvi Barbės „žaistų vestuves“. Kai jos mama pasakė, kad dviejų mergaičių santuoka yra neįmanoma, kad tik berniukas ir mergaitė gali susituokti, mergaitė nesutiko ir pradėjo verkti, tvirtindama: „Na, Jacobas [kaimynas, turintis lesbiečių „tėvus“] turi dvi mamas“.
Antra, su sumaišties problema susijusi dar rimtesnė papiktinimo problema. Leidimas šiam vyrui priimti Šventąją Komuniją gali paskatinti pažeidžiamus žmones nusidėti. Matydami jį artėjantį prie altoriaus, kai kurie gali racionalizuoti arba apgaudinėti save, kad palaikytų lyties (gender) ideologijos melą. Jie gali pagalvoti, kad, kadangi Bažnyčia toleruoja tokį elgesį, tai jiems taip pat yra normalu išreikšti savo painius jausmus arba pritarti kitų sprendimams tapatintis su lytimi, neatitinkančia jų biologinės lyties.
Trečia, šio vyro pavyzdys taip pat gali atgrasyti ir atitolinti tikinčiuosius, kurie – dažnai dėl gerų paskatų – tiki, kad katalikų kunigai nėra pakankamai ryžtingi priešindamiesi blogiui, kuris kelia grėsmę katalikų tikėjimui ir gyvenimui. Jie gali pagalvoti, kad jų kunigai neteisingai, nekritiškai vertina ar netgi remia lyties ideologiją.
Tai gali priversti juos palikti Katalikų Bažnyčią ir pereiti į tikėjimo bendruomenes, kurias jie laiko ortodoksiškesnėmis doktrinos požiūriu – aš pažįstu keletą žmonių, kurie panašiomis aplinkybėmis paliko Katalikų Bažnyčią ir perėjo į Rytų ortodoksiją – arba tai gali juos pastūmėti į kanoniškai nereguliarias grupes, pavyzdžiui, SSPX.
Galiausiai, nors mes nežinome jaunuolio kaltės, jo sprendimas priimti Šventąją Komuniją, jei klebonas jo neklausė, gali priversti jaunuolį patį patikėti, kad Bažnyčia toleruoja lyties (gender) ideologiją. Tai gali dar labiau įtvirtinti jo painų mąstymą ir paskatinti jį toliau elgtis ekstremaliau, atitinkamai jo lyties painiavai.
Jauno vyro perspektyva
Pirmiausia atsakomybė tenka pačiam jaunam vyrui. Katalikų mokymas aiškiai nurodo, kad asmuo, sąmoningai padaręs sunkų nuodėmę, neturėtų, nebent turėtų labai rimtą priežastį, priimti Šventąją Komuniją, prieš tai neatsivertęs sakramentinėje išpažintyje. (O jei yra rimta priežastis, jis privalo atlikti tobulą atgailą, kuri apima sprendimą išpažinti savo nuodėmę sakramente, kai tik tai bus įmanoma.)
Tačiau šis jaunas vyras gali nesuvokti, kad yra morališkai neteisinga priimti Komuniją, prisistatydamas kaip moteris. Mes nežinome ir negalime spręsti, ar jis yra kaltas dėl kokios nors sunkios nuodėmės, susijusios su jo lyties tapatybės sumaištimi. Manau, kad kai mes, pasauliečiai tikintieji, matome tokias nerimą keliančias situacijas kaip ši, paprastai turėtume veikti remdamiesi prielaida, kad minėtas asmuo turi nekaltą klaidingą sąžinę ir todėl nesuvokia savo neteisėto elgesio. Nesakau, kad turėtume manyti, jog jis nesuvokia, kad daro kažką provokuojančio, tik kad jis nesuvokia, jog jo elgesys yra sunkiai nuodėmingas.
Jūs taip pat paminėjote galimybę, kad šis jaunas vyras prieš šv. Mišias išpažino nuodėmes. Jei taip buvo, tuomet jo sąžinė gali būti švari, kai jis priartėja prie Šventosios Komunijos.
Tačiau nors mes negalime vertinti jo sąžinės kaltės, galime vertinti, kad jis daro kažką objektyviai netinkamo, prisistatydamas kaip moteris. Prisistatydamas būdu, kuris prieštarauja jo biologinei lyčiai, jis parodo, kad jį paveikė žalinga lyčių ideologija, ir prisideda prie viešo šios ideologijos klaidingų teiginių patvirtinimo. Neatsižvelgiant į tai, ar jis taip elgdamasis nusideda, jis vis tiek daro kažką žalingo sau ir aplinkiniams.
Parapijiečių požiūris
Kadangi tai vargu ar padės išspręsti situaciją, manau, kad parapijiečiai paprastai neturėtų kreiptis į jaunuolį, norėdami pataisyti jo elgesį. Kitaip būtų, jei kas nors su juo turėtų ankstesnių santykių, kurie sudarytų saugią aplinką šiam klausimui iškelti. Pagrindinė atsakomybė už šios painios situacijos sprendimą tenka klebonui.
Parapijiečiai turi teisę jaudintis, ir tie, kurie taip jaučiasi, turėtų apie tai pasikalbėti su savo klebonais. Jei jie tai padarys, jie turėtų pagarbiai paaiškinti, ką matė, ir pateikti priežastis, kodėl tai, ką jie matė, kelia rimtą susirūpinimą dėl ten esančių žmonių, įskaitant patį jaunuolį, gerovės. Jei jie negaus pagalbos iš savo klebonų, jie turėtų informuoti savo vyskupą.
Kunigo požiūris
Kunigai, kaip bendra taisyklė, turėtų nurodyti lyties tapatybės sutrikimų turintiems asmenims viešai neateiti priimti Šventosios Komunijos apsirengus priešingos lyties drabužiais. Tai daroma dėl dviejų priežasčių.
Pirma, siekiant apsaugoti pačių asmenų dvasinę gerovę. Aukščiau minėjau, kad tie, kurie matė tokį reginį, turėtų veikti remdamiesi prielaida, kad asmuo turi nekaltą klaidingą sąžinę. Tačiau nemanau, kad tai yra tinkama taisyklė kunigams vertinant, kas gali priimti Šventąją Komuniją.
Kunigas gali manyti, kad vyras turi nekaltą sąžinę. Tačiau, atsižvelgiant į vyro atvirą elgesį, kunigas negali atmesti galimybės, kad jis kaltinamas atmetęs amžinus katalikų tikėjimo moralinius mokymus. Ir jei jis kaltas, o kunigas pakviečia jį priimti Jėzaus Kūną ir Kraują, tai būtų labai žalinga vyro dvasinei gerovei. (Žr. šv. Pauliaus įspėjimą 1 Kor 11, 27–29 apie tuos, kurie valgo ir geria sau pačiam pasmerkimą, nes priima Viešpatį nevertai.
Jei jaunuolis neseniai išpažino nuodėmes ir kunigas yra įsitikinęs, kad jis atgailauja už savo nuodėmes, bet dar nėra pasirengęs išoriniams pokyčiams, kunigas turėtų nurodyti jam po šv. Mišių ateiti pas jį, kad gautų Eucharistiją privačiai.
Antroji priežastis, dėl kurios jaunuolis turėtų būti įspėtas viešai nepriimti Šventosios Komunijos, yra apsaugoti kitus nuo sumaišties, skandalo ir susvetimėjimo, apie kuriuos kalbėjome aukščiau. Tai, ką darome ir ką toleruojame, liudija apie tai, kuo tikime. Kartais suprantame, kad mūsų pavyzdys (mūsų veiksmai ar neveikimas) gali duoti dviprasmišką žinią labai svarbiu klausimu, šiuo atveju – klausimu, susijusiu su tikėjimu ir morale. Tokiomis aplinkybėmis mes turime pareigą imtis veiksmų, kad išvengtume šios sumaišties.
Mano nuomone, dvasininkų, įskaitant aukščiausius Bažnyčios lygius, nesugebėjimas apsaugoti katalikų nuo sumaišties, papiktinimo ir susvetimėjimo, kylančių dėl dviprasmiško viešo pavyzdžio, yra viena iš rimčiausių mūsų laikų pastoracinių problemų.
Nenoriu teigti, kad veiksmai, kuriais siekiama išvengti painiavos, visada yra lengvi. Baimė įžeisti žmones ar atsidurti nemalonioje konfrontacijoje tikriausiai atgraso daugelį nuo veiksmų. Todėl turime melstis už savo kunigus, kad jie su Dievo malonės pagalba įsisavintų išminties dorybę, kad žinotų, kada ir kaip veikti, ir drąsos dorybę, kad galėtų veikti.
Kartais auka yra būtina
Galiausiai, tikintieji katalikai gali būti gundomi manyti, kad mylėti ir remti tuos, kurie kenčia nuo lyties tapatybės sumaišties, reiškia tylėti apie jų sprendimą save pristatyti taip, kad tai prieštarautų jų biologinei lyčiai. Tokie katalikai taip pat, vadovaudamiesi klaidingomis priėmimo ir įtraukties sampratomis ar bijodami būti pavadinti nekenčiančiais ar „transfobais“, gali būti gundomi kreiptis į tokius asmenis naudodami įvardžius, atitinkančius jų pageidaujamą lyties tapatybę, net jei tai prieštarauja jų biologinei tapatybei.
Toledo (Ohajo valstija) vyskupas Danielis Tomas savo puikiame pastoraciniame laiške apie lyties ideologiją „Kūnas atskleidžia asmenį“ sako, kad turime atsispirti šioms pagundoms „net ir didelės aukos kaina“. Kalbėdamas apie įvardžių klausimą, vyskupas moko:
„Atsisakymo priežastis yra ta, kad, naudodami tokius įvardžius, mes prieštaraujame tiesai. Mes siūlome nemanyti, kad kūnas tikrai atskleidžia žmogaus tapatybę, ir nesugebame padaryti visko, kas įmanoma, kad apsaugotume žmones nuo didelės žalos, kurią gali padaryti lyčių (gender) ideologija.“
Mes turime pareigą būti gailestingi tiems, kurie kenčia nuo lyties tapatybės sumaišties. Tačiau gailestingumo išraiškos neturi reikšti tiesos sumenkinimo apie žmogaus tapatybę, Eucharistijos šventumą ir netinkamumą eiti prie Komunijos, pristatant save kaip priešingos lyties narį.
Jei nesugebame atlikti nė vienos iš šių užduočių – parodyti gailestingumą ar apginti tiesą – nesugebame apginti gėrio. O kai nesugebame apginti gėrio, tuo mes nuskriaudžiame žmones.
