Dysmas de Lassus. Dvasinis piktnaudžiavimas – iš tabu zonos į dienos šviesą

Neseniai išleista Kartūzų ordino generalinio prioro Dom Dysmas de Lassus knyga „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“ (išleido „Magnificat leidiniai“, 2022 m., iš prancūzų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė, už galutinę teksto redakciją atsakinga leidykla „Magnificat leidiniai“).

Knygos autorius Dysmas de Lassus – Kartūzų ordino generalinis prioras, turintis tvirtus monastinio gyvenimo tradicijos bei vienuolinio gyvenimo teologijos pagrindus. Atverdamas dvasinio piktnaudžiavimo skaudulius, autorius sulaužo tylą ir pasmerkia nepriimtiną religinių bendruomenių įkūrėjų, vyresniųjų ar jos narių elgesį.

Įžangoje autorius įvardija pagrindinę priežastį, dėl kurios ėmėsi rašyti šią knygą – „užuojauta tiems ir toms, kurie kentėjo ir kenčia“. Todėl ir jos puslapiuose nugulę piktnaudžiavimo aukų liudijimai, atliktų tyrimų rezultatai, konkretūs psichologinio manipuliavimo metodai, gairės, kaip juos atpažinti ir nuo to pagyti, siūlymai, kaip suderinti asmens ir bendruomenės augimą, išlaikant pagarbą žmonėms ir Bažnyčios Tradicijai. Savo įžvalgas DomDysmas remia Bažnyčios Tėvų, šventųjų, teologų mintimis.

Autorius klausia, – ar esminiai vienuolinio gyvenimo aspektai gali nuodyti? Pagarba valdžiai, nuolankumas, klusnumas, tarnystė, neturtas, atsižadėjimas – visa tai gali vesti Dievop, tačiau lygiai taip pat artinti prie ribos, kurią peržengus neišvengiamai krypstama į sektantizmą.

Dysmas de Lassus / Cartusiana.org nuotr.

Tad ir šios knygos tikslas – „suvokti galimus pavojus ir puvimą skatinančius veiksnius, imtis visų priemonių siekiant stiprinti arba sukurti imuninę sistemą, galinčią apsaugoti asmenis ir bendruomenes, remiantis vienuolinio gyvenimo tradicijos išmintimi, sukaupta per ilgus amžius – visa tai būtina, kad ypatinga meilės ir šventumo mokykla netaptų psichologine ir dvasine vergyste.“

Psichologinis manipuliavimas ar mobingas gali būti aptinkamas įvairiose socialinėse aplinkose – šeimoje, organizacijoje, mokykloje, partijoje ir kt.

Pasikartojantys tie patys mechanizmai, stulbinamai panašūs manipuliavimo būdai ir elgesio nukrypimai veda į visur pasireiškiantį žmogiškosios prigimties silpnumą. Todėl knyga gali būti vertinga ne tik religinių bendruomenių nariams.

Atsakymų čia ras ir pasauliečiai, dirbantys su įvairiais kolektyvais bei susiduriantys su tarpusavio santykių iššūkiais, įvairių grupių, bendruomenių nariai, siekiantys sveikesnių tarpusavio santykių. Ir vis tik dvasinis piktnaudžiavimas, prisidengiant Kristaus ar Bažnyčios vardu, yra ypač skausmingas, nes prieštarauja viešai liudijamam evangeliniam gyvenimui ir menkina pasitikėjimą pašvęstuoju gyvenimu ar net Bažnyčia.

Autorius labai aiškiai įvardija geriausią bendruomenės ir jos narių sveikatos garantą – Šventosios Dvasios vaisius: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23).

Dysmasde Lassus teigia: „Piktnaudžiavimų atvejais nukentėjusios aukos neatstumia Dievo Veido, bet teatro kaukę. Traumuota atmintis išlieka gyva, tačiau Dievo meilė yra daug stipresnė“.

Apie seriją

„Sekti Kristų“ – „Magnificat leidinių“ knygų serija, skirta nuolatiniam dvasininkų ir vienuolių ugdymui. Tai kelias tiems, kurie nori suprasti save Dievo akyse ir aistringai skelbti Gerąją Naujieną.

Dalinamės aptartos knygos ištrauka:

Dysmas de Lassus. Atsižadėjimas niekuomet negali būti pirmas

Niekas neginčija, kad atsižadėjimas yra dvasinio gyvenimo dalis, tačiau reikia mokėti jį praktikuoti ir teisingai vertinti. Atsižadėjimas niekuomet negali užimti pirmos vietos. Gerų dalykų atsisakoma tik dėl didesnio gėrio, todėl visuomet prieš atsirišimą turi būti prisirišimas ir, beje, krikščionys ir budistai atsirišimą suvokia labai skirtingai.

Saulei patekėjus žvaigždės dingsta. Saulė pasirodo ne todėl, kad dingsta žvaigždės, jos negalėtų nustelbti saulės, be to, žvaigždės dingo tik iš mūsų akių, nes jos visada yra danguje, tačiau mes jų nematome, nes saulė ryškiau nei žvaigždės nušvietė dangų.

Dysmas de Lassus / Tinklaraščio nuotr.

Kai vis labiau Dievas mums atsiskleidžia, mažos pasaulio žvaigždutės išblunka ir pamažu praranda savo traukos galią, nes jas pridengia dieviškos saulės šviesa. Begalinės Dievo meilės akivaizdoje žemiškos gėrybės atrodo pernelyg mažos ir praranda savo žavesį. Juk ir žvaigždės pranyksta pasirodžius saulei. Jei klaidingai suprasime, dėl ko šie procesai vyksta tuo pačiu metu, kartais gali kilti minčių, kad neva užtenka atsiskirti nuo bet kokio prisirišimo prie kūrinių ir Dievas viską užpildys. Tačiau juk niekas nevyksta automatiškai. Jei būtų įmanoma dar prieš auštant užgesinti žvaigždes, patektume į visišką tamsą.

(…) Esama atsižadėjimo kelių, kuriais vesti gali tik Dievas, nes pažįsta sielą ir jos galimybes, tik jis gali išsaugoti ją, kai ji stovi ant bedugnės krašto. Jokia žmogiška būtis nėra pajėgi to padaryti. Dvasingumas, kurio pagrindas yra atsižadėjimas, tuštuma ar sunaikinimas, negerbia malonės veikimo ir pretenduoja reikalauti iš Dievo, kad šis pripildytų jų pačių sukurtą tuštumą. Didelė rizika, kad toks kelias baigsis iliuzijų praradimu arba neviltimi.

Jei net tuomet palydėtojas nesugeba išgirsti pavojaus signalų, kurie gali paskatinti net mintis apie savižudybę, bet, priešingai, tokius fenomenus interpretuoja tariamai dvasiniu būdu, jis dar labiau skatina sunaikinimą.

Ką nors suprasti apie Dievo meilę galime tik išgyvenę tikrą meilę: tėvų meilę ar antai gražią draugystę.

Galima kalbėti apie psichinę žmogžudystę, kai jaunas vienuolis, pasiklydęs beprasmėje naktyje, girdi sakant, kad viskas einasi labai gerai ir kad kuo mažiau jis bus savimi, tuo labiau Dievas bus jame. Tokia formuluotė galėtų turėti prasmę tam tikrame kontekste, tačiau ji visiškai neprasminga, kai pritaikoma asmeniui, kuris nebežino, kas vyksta, ne tik dvasiškai, bet ir, tai labai svarbu, psichologiškai.

Ką nors suprasti apie Dievo meilę galime tik išgyvenę tikrą meilę: tėvų meilę ar antai gražią draugystę. Tai, kas patarpininkauja tokiam supratimui, reikia praaugti, kad atskleistume, jog Dievo meilė yra dar didesnė.

Dievas, atitraukdamas bet kokią kitą paramą, gali mūsų paprašyti gyventi tik jo Meile. Jo meilei pildant mūsų širdies gelmę, šis pasilikimas be nieko, kad ir koks būtų skausmingas, nepaliks tuštumos, nes ji bus pripildyta Dievo meilės. Tačiau jei sistemingai atmesime bet kokį troškimą dar iki Dievui tampant sielos centru, atsiradusi tuštuma nebus užpildyta ir siela, praradusi bet kokį gyvenimo skonį, rizikuos užsidaryti akedijos narve.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

  1. Taip ir yra.
    Jeigu Laikmetis vis publikuotų po ištraukėlę iš tos knygos, skaitytojams būtų naudinga, nes knygą įsigis ir perskaitys turbūt nedaugelis.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte