Tik ką priėmus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje numatytas apkaltos institutas atrodė labai šiuolaikiškas ir demokratiškas teisinis instrumentas, leisiantis įgyvendinti Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Visgi, ilgainiui apkaltos institutas Lietuvoje tapo labai politizuotas, o to nepavyko išvengti net į šį procesą įsitraukus ir Konstituciniam Teismui, kuris turėjo garantuoti šio proceso objektyvumą ir teisinį neutralumą. Kadangi šį komentarą rašau iš vieno Italijos Universiteto, kur atlieku stažuotę, įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad 1947 m. Italijos Konstitucija apkaltos instituto nenumato, todėl kartais pagalvoju, kokia būtų mūsų teisinė ir politinė patirtis, jei Lietuvos Konstitucijos kūrėjai tokio instituto nebūtų įtvirtinę 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje arba (Latvijos pavyzdžiu) būtų nusprendę pratęsti 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos galiojimą, kurioje taip pat tokio instituto nebuvo…
Kaip žinia, pirmąkart apkaltos institutas Lietuvoje buvo pritaikytas 1999 metais Seimo nariui Audriui Butkevičiui (nuo 1997 metų jis buvo sulaikytas dėl įtarimų kyšio paėmimo byloje), tiesa, jo pagrindas buvo ne šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o tai, kad jo atžvilgiu įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis korupcijos byloje. Šios apkaltos proceso metu Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriame be kita ko, konstatavo, jog tuometinio Seimo Statuto nuostatos ta apimtimi, kuria apkaltos procese buvo ribojama nuteisto asmens teisė dalyvauti apkaltos procese ir taip pasinaudoti savo teise į gynybą, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau po mėnesio Seime balsuojant dėl šio Seimo nario pašalinimo iš pareigų, visgi, neužteko balsų jį pašalinti iš parlamentaro pareigų, taigi, jis iš viso apie pustrečių metų nelaisvėje ėjo Seimo nario pareigas[i]. Beje, panašus atvejis iškilo ir dabar, kai 2023 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo apkaltinamasis nuosprendis Seimo nario Vytauto Gapšio korupcijos baudžiamojoje byloje. Todėl ir šiuo atveju, jeigu pastarasis Seimo narys neatsistatydins, jam nelaisvėje ne tik turi būti garantuota teisė į gynybą apkaltos proceso metu, bet pagal Konstituciją, turi būti sudarytos ir visos kitos sąlygos atlikti Seimo nario pareigas. Paradoksalu, bet Konstitucija nenumato galimybės Seimo nariui, kuriam suvaržyta laisvė, nevykdyti savo, kaip Tautos atstovo, pareigų ar negauti Seimo nario atlyginimo. Pagal Konstitucijos 63 straipsnį, Seimo nario įgaliojimai nutrūksta tik tuomet, kai jis atsistatydina arba kai Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka ar dar kai kuriais kitais šiame straipsnyje numatytais atvejais. Taigi, noriu tikėti, kad šįkart Seimas (skirtingai nuo 1999 metų patirties) sugebės įvykdyti savo konstitucinę pareigą, jeigu minėtas Seimo narys iki balsavimo dėl jo mandato panaikinimo nuspręstų neatsistatydinti.
Pagrindai pradėti valstybės pareigūno apkaltos procesą
Visgi, prieš pradedant analizuoti Konstitucinio Teismo pateiktą Seimo nario veiksmų vertinimą 2023 m. gruodžio 5 d. išvadoje, būtina pateikti apkaltos konstitucinę sampratą, įtvirtintą Konstitucijoje, kiek tai aktualu šioje apkaltos byloje. Taigi, šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į keturis dalykus: i) kokie yra apkaltos pagrindai; ii) ar Seimas visuomet privalo prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos proceso metu; iii) kas galutinai sprendžia dėl Seimo nario (ar kito pareigūno), kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų konstitucingumo ir iv) kaip „Seimo galutinis sprendimas“ turėtų būti įgyvendintas apkaltos metu?
Taigi, Konstitucijos 74 straipsnis numato tris Seimo nario apkaltos pagrindus, kai galima pridėti apkaltos procesą: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužimą, taip pat paaiškėjimą, jog padarytas nusikaltimas. Nežiūrint to, Konstitucinis Teismas dar 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime (dėl Prezidento R. Pakso dekreto, kuriuo jis suteikė Lietuvos pilietybę Jurijui Borisovui, konstitucingumo) konstatavo, jog „priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas“. Tokios pozicijos Konstitucinis Teismas laikėsi ir vėlesnėje savo jurisprudencijoje, įskaitant ir paskutinę apkaltos bylą.
Vertinant tokią poziciją, sutikčiau, kad Seimo nario priesaikos sulaužymas turėtų būti traktuojamas kartu ir kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, tačiau, atsakymui, ar (pagal Konstituciją) Konstitucijos pažeidimas visuomet turi būti tapatinamas su pareigūno priesaikos sulaužymu, nebūčiau toks tikras. Manyčiau, kad geresnis Konstitucijos aiškinimas būtų, toks, kuris jungtuką „arba“ Konstitucijos nuostatoje „šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką“ traktuotų, kaip leidžiantį šioje nuostatoje matyti du alternatyvius apkaltos pagrindus (reiškiantį, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas nevisuomet turi būti traktuojamas ir kaip priesaikos sulaužymas), nors šiuo metu man būtų sunku tokį teiginį pagrįsti konkrečiu pavyzdžiu. Visgi, vienas iš tokio aiškinimo pagrindimų galėtų būti tas, kad Konstitucijos 105 str. 3 dalyje kalbama apie Konstitucinio Teismo išvadą dėl to, ar pareigūno „konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“, visai neminint priesaikos sulaužymo. O tai savo ruožtu galima būtų suprasti ir taip, kad, jei pareigūno apkaltos pagrindas Seime būtų formuluojamas, tik kaip „priesaikos sulaužymas“ (t.y. nesiejant jo su šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu), tuomet Seimas neturėtų įgaliojimų prašyti, o Konstitucinis Teismas neturėtų kompetencijos teikti Seimui išvados tokioje apkaltos byloje.
Ar Seimas visuomet privalo prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos proceso metu?
Tęsiant svarstymus apie tai, koks yra Konstitucinio Teismo vaidmuo Seimo narių apkaltos procese, reikia pasakyti, jog Konstitucija tiesiogiai apie tai užsimina: 107 str. 6 dalyje, kurioje teigiama, jog “prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas”; 105 str. 3 d. 4 punkte, kuriame teigiama, jog Konstitucinis Teismas teikia išvadą, “ar Seimo narių […], kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai” ir 107 str. 4 dalyje, kur teigiama, jog “remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas”.
Taigi, pirmas klausimas čia gali kilti dėl to, ar Seimo nario apkaltos metu Seimas privalo ar tik turi diskreciją (gali) prašyti Konstitucinio Teismo pateikti išvadą, kai apkalta pradedama dėl Seimo nario veiksmų prieštaravimo Konstitucijai? Iki 2004 metų Rolando Pakso apkaltos tai nebuvo taip aišku, tačiau, kaip žinia, Konstitucinis Teismas savo 2004 m. balandžio 15 d. nutarime konstatavo, jog pareigūnų “pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo klausimą Seimas gali spręsti tik gavęs Konstitucinio Teismo išvadą”, nors ir niekaip nepagrįsdamas tokio teiginio. Be to, čia įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, jog Konstitucinis Teismas nė vienoje iš savo iki šiol priimtų penkių išvadų Seimo nario apkaltos proceso metu (pateiktų iki 2023 m. gruodžio 5 d. Konstitucinio Teismo išvados imtinai), apibendrindamas savo jurisprudenciją apkaltos procese, nėra pakartojęs šios prievolės. Todėl prima facie gali kilti nuomonė, jog Konstitucinis Teismas nebesilaiko ankstesnės pozicijos, jog Konstitucija įpareigoja Seimą prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos bylose.
Taigi, pamėginkime pasižiūrėti į Konstitucijos nuostatas ir paieškoti pagrindimo tokiai pozicijai. Visų pirma, matome, jog Konstitucijos 106 str. 6 dalyje vartojamas terminas ne „turi“, o „gali” („Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas”), kuris, aišku, apima ir Seimo nario veiksmų konstitucingumo vertinimą apkaltos bylose. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Konstitucijos 107 str. 4 dalyje teigiama, jog Seimas dėl to, ar „pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai” galutinai sprendžia, „remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis”. Taigi, pastarąją nuostatą galima suprasti, kaip sukonkretinančią Konstitucijos 106 str. 6 dalies nuostatą (numatančia, kad Seimas gali prašyti išvados) ir kaip nustatančią specialią normą – pagal maksimą lex specialis derogat legis generali. Todėl šiuo atveju reikėtų pritarti Konstitucinio Teismo nuostatai, suformuluotai 2004 m. balandžio 15 d. nutarime dėl Seimo prievolės prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos bylose ir paskatinti jį apie tai užsiminti ir savo vėlesnėje jurisprudencijoje.
Kas galutinai sprendžia dėl Seimo nario (ar kito pareigūno), kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų konstitucingumo?
Galbūt gali atrodyti paradoksalu, bet pagal dabartinę mūsų Konstituciją, būtent Seimas, o ne Konstitucinis Teismas „galutinai sprendžia“ klausimą, „ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai” (kaip, beje, ir tai, pavyzdžiui, „ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys prieštarauja Konstitucijai“). Tai yra įtvirtinta jau minėtoje Konstitucijos 107 str. 4 dalies nuostatoje, teigiančioje, kad, „remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas”. Tuo tarpu 105 str. 3 dalyje numatyta, kad vienas iš šių klausimų yra klausimas, „ar Seimo narių […], kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“. Aišku, kaip matėme anksčiau, tai Seimas turi nuspręsti, iš anksto gavęs Konstitucinio Teismo išvadą šiuo kausimu. Būtent dėl šios priežasties Konstitucijos 107 str. 2 dalyje „galutiniais” yra įvardijami „Konstitucinio Teismo sprendimai“ (o ne išvados), kuriais pagal Konstitucijos 105 str. 1 ir 2 dalis, išsprendžiamas teisės aktų konstitucingumo klausimas.
Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucijoje yra įvardinti dviejų rūšių Konstitucinio Teismo aktai: sprendimai (105 str. 1 dalyje[ii], 107 str. 2 dalyje[iii] ir 107 str. 3 dalyje[iv]) ir išvados (88 str. 1 d. 6 punkte[v], 105 str. 3 dalyje[vi], 106 str. 6 ir 7 dalyse[vii], 107 str. 4 dalyje[viii]). Pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas sprendimus „priima“, tuo tarpu išvadas „teikia (Seimui)“. Taigi, pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo „išvada“ negali būti vadinama „galutine“, nes dėl jos galutinai sprendžia Seimas. Beje, tokią išvados konstitucinę sampratą patvirtina ir tai, kad Konstitucija išvados sąvoka dar vartoja ir 134 str. 2 dalyje, kur teigiama, jog „Valstybės kontrolierius teikia Seimui išvadą apie metinę biudžeto įvykdymo apyskaitą“. Tačiau reikia apgailestauti, jog dar 1993 m. priimtas Konstitucinio Teismo įstatymas Konstitucinio Teismo aktus, kuriais išsprendžiamas teisės aktų konstitucingumo klausimus kažkodėl pavadino ne sprendimais (kaip yra nurodyta Konstitucijoje), o nutarimais, kurie Konstitucijoje, visų pirma, priskiriami Seimui ir Vyriausybei[ix], o Konstitucinio Teismo sprendimams šiame įstatyme suteikė visai kitą (nei Konstitucijoje įtvirtintą) reikšmę.
Taigi, Konstitucinis Teismas dar 2004 m. kovo 31 d. išvadoje Konstitucijos 107 straipsnio 2 žodžius, kad „Konstitucinio Teismo sprendimai […] yra galutiniai ir neskundžiami“ netinkamai priskyrė ir Konstitucinio Teismo išvadoms. Be to, čia Konstitucinis Teismas išaiškino, jog teisinį faktą, kad konkretaus pareigūno, kurio atžvilgiu pradėta apkalta, „veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas“, o „Seimas turi įgaliojimus spręsti ne tai, ar konkretūs Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai, bet tai, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų“. Išsakydamas tokią poziciją Konstitucinis Teismas rėmėsi, be kita ko, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata („Valdžios galias riboja Konstitucija“) bei konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais. Tokios pozicijos Konstitucinis Teismas laikosi iki dabar. Visgi, kaip buvo minėta, tokia pozicija neatitinka Konstitucijos 107 str. 4 dalies normos, pagal kurią, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus (o vienas iš tokių klausimų – „ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“) „galutinai sprendžia Seimas“. Konstitucijos terminas „galutinai sprendžia Seimas“ yra konstitucinė norma, kurios negali panaikinti Konstitucinio Teismo paminėti (bendro pobūdžio ir plataus turinio) teisinės valstybės ar valdžių padalijimo konstitucinis principas. Veikiau atvirkščiai, minėta konstitucinė norma kaip tik ir paaiškina, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijoje reikėtų suprasti teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principus.
Reikia paminėti ir tai, kad Konstitucinis Teismas šioje išvadoje taip pat konstatavo, jog „Konstitucijos pažeidimo nustatymas – tai teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas, todėl teisės klausimus – Konstitucijos pažeidimo faktą, taigi ir Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo faktą, gali nustatyti tik teisminės valdžios institucija – Konstitucinis Teismas“. Visgi, Konstitucinio Teismo teiginiui (kitoje šios išvados vietoje), kad Seimas yra „politinio pobūdžio institucija“ galima būtų pritarti tik politologiniame diskurse, nes pagal Konstituciją, Seimas yra ne „politinio pobūdžio institucija“, o įstatymų leidėjas ir Tautos atstovybė (žr. Konstitucijos 4 str., 33 str. 1 d., 55 str. 1 d., 59 str. 2 d., 82 str. 1 d.), be kita ko, turinti kompetenciją keisti Konstituciją ir būtent dėl Tautos atstovybės statuso Seimui Konstitucija (105 str. 3 d. ir 107 str. 4 d.) suteikia teisę „galutinai spręsti“ klausimą, „ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“; ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo rinkimus; ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas bei tai, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai.
Be to, tai, kad Konstitucijos 107 str. 4 dalyje minimo termino „galutinai sprendžia Seimas“ negalima susiaurinti iki jo balsavimo dėl pareigūno pašalinimo, leidžia mums suprasti ir Konstitucijos 86 str. 2 dalies nuostata, kurioje tiesiogiai įvardijama, jog šiuo atveju „Prezidento pašalinimo iš pareigų kausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka“. Tuo tarpu, kaip jau buvo parodyta, Konstitucijos 107 str. 4 dalyje terminas „galutinai sprendžia Seimas“ siejamas ne su sprendimu dėl „pašalinimo iš pareigų klausimo“, o su 105 str. 3 d. minimu klausimu – ar „pareigūnų […] veiksmai prieštarauja Konstitucijai“. Taigi, nors pagal Konstituciją Seimas negali pakeisti Konstitucinio Teismo išvados formuluotės, bet jo išvada (pavyzdžiui, teigianti, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką) nesaisto Seimo „galutinio sprendimo“ šiuo klausimu. Visgi, kaip matysime vėliau, Konstitucinio Teismo išvados formuluotė apkaltos bylose Seimo balsavimą saisto visai kita prasme. Tuo tarpu, norint Lietuvoje įtvirtinti tokį apkaltos mechanizmą, kuris buvo pateiktas Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje (ir kuris iki šiol kartojamas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), reikėtų keisti Konstituciją XIV skirsnio nustatyta tvarka.
Koks Seimo galutinio sprendimo turinys ir kaip jis turėtų būti įgyvendintas apkaltos metu?
Taigi, čia gali iškilti klausimas, ką tuomet reiškia šiuo metu galiojanti Konstitucijos nuostata, kad klausimą, ar Seimo nario (ar kito valstybės pareigūno), kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, galutinai sprendžia Seimas? Į šį klausimą galėtų padėti atsakyti analogija su Konstitucijos 88 str. 1 d. 6 punkto nuostata, pagal kurią tuo atveju, jei Konstitucinis Teismas Seimo prašymu pateikia išvadą, jog Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam toliau eiti pareigų, tuomet “Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų”; o pagal tą patį Konstitucijos 88 straipsnį, tokio Seimo nutarimo priėmimas sąlygoja Prezidento įgaliojimų nutrūkimą.
Taigi, Konstitucijos 88 str. 1 d. 6 punkto nuostata mums padeda suprasti, kad 107 str. 4 d. formuluotė “galutinai sprendžia Seimas” apkaltos proceso metu reiškia, kad būtent Seimas nutarimu turi įgaliojimus galutinai patvirtinti (Konstitucinio Teismo išvadoje nurodytą) teisinį faktą, kad pareigūno veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Be to, pastaroji Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, jog po minėtos Konstitucinio Teismo išvados, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas gali balsuoti tik dėl pritarimo Konstitucinio Teismo išvados formuluotei, (t.y. šiuo atveju – už konstatavimą, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją) ir tuo pačiu metu – už jo pašalinimą iš pareigų. Tokiam balsavimui nesurinkus 3/5 Seimo narių balsų, reikštų, kad Seimas mano, jog Seimo narys šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos (ir jo mandatas nėra panaikinamas), nežiūrint „neigiamos“ Konstitucinio Teismo išvados. Kitaip tariant, Konstitucijos nuostata, jog Seimas galutinį sprendimą turi priimti, „remiantis“ Konstitucinio Teismo išvada (107 str. 4 d.), reiškia tai, kad balsavimo Seime formuluotė yra saistoma Konstitucinio Teismo išvadoje pateiktos formuluotės. Kaip jau buvo minėta, pagal Konstituciją, Seimas nėra saistomas Konstitucinio Teismo pateikto pareigūno veiksmų vertinimo (nes būtent Seimas turi priimti galutinį sprendimą šiuo klausimu), tačiau Konstitucijos terminas „remiantis Konstitucinio Teismo išvada“, šiuo atveju reiškia, jog Seimo balsavimui turi būti pateikta pritarti Konstitucinio Teismo išvados formuluotei, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Kitaip tariant, pastarosios Konstitucinio Teismo išvados atveju, Seimo balsavimui negali būti pateikta formuluotė balsuoti už tai, kad Seimo narys nepažeidė Konstitucijos, nes tokiu atveju nebūtų balsuojama, remiantis Konstitucinio Teismo išvada.
Tuo tarpu tuomet, jei Konstitucinis Teismas pateiktų išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos, tuomet Seimui nebekiltų pareigos balsuoti ir „galutinai spręsti“ dėl pritarimo išvadai ir Seimo nario mandato panaikinimo, nes, kaip jau buvo minėta, galutinį sprendimą šiuo klausimu pagal Konstitucijos 107 str. 4 dalį, Seimas turi priimti, tik „remdamasis Konstitucinio Teismo išvada“. Pareigos balsuoti šiuo atveju Seimas neturėtų todėl, kad Seimas, remdamasis minėta Konstitucinio Teismo išvada, galėtų balsuoti tik dėl pritarimo Konstitucinio Teismo išvados formuluotei, kad Seimo narys šiukščiai nepažeidė Konstitucijos, o toks pritarimas tokiai formuluotei (kaip ir nepritarimas, nesurinkus 3/5 balsų daugumos) jokių teisinių pasekmių sukelti negalėtų.
Taigi, Konstitucija leidžia atsirasti tokiai situacijai, kai Konstitucinis Teismas Seimui pateiktų išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, tačiau Seimas balsavimu (nesurinkus reikiamos 85 balsų daugumos) galutinai nuspręstų priešingai. Tačiau toks Konstitucijos aiškinimas leidžia išvengti tokios situacijos, kai Seime pareigas galėtų eiti tokie Tautos atstovai, kurie būtų pripažinti šiukščiai pažeidę Konstituciją ir sulaužę priesaką. Būtent tokia situacija, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą, ir buvo susidariusi, kai Seimo narys Aleksandras Sacharukas dvejus metus (nuo 2010 m. spalio pabaigos iki 2012 m. lapkričio) Seime balsavo, vykdė Vyriausybės parlamentinę kontrolę, susitikinėjo su rinkėjais ir vykdė kitas Tautos atstovo pareigas, nors visą tą laiką išliko pripažintas, kaip šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs Seimo nario priesaiką. Tokia situacija pagal Konstituciją nėra toleruojama, nes Konstitucijos 59 straipsnyje teigiama, jog išrinktas Seimo narys įgyja visas Tautos atstovo teises tik po savo priesaikos Seime, o neprisiekęs išrinktas Seimo narys arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Visa tai leidžia suprasti, kodėl būtina keisti Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pateiktą „politologinę“ Seimo sampratą ir Seimo galutinio sprendimo apkaltos byloje sampratą.
Keletas minčių dėl Seimo narių veiksmų vertinimo (apkaltos bylose) Konstitucinio Teismo išvadose
Neabejotinai pats garsiausias apkaltos procesas Lietuvoje buvo 2003 m. pabaigoje – 2004 m. pradžioje vykusi tuometinio Respublikos Prezidento Rolando Pakso apkalta, kuri tam tikra prasme „pralaužė ledus“ apkaltos procesams mūsų šalyje. Jei pirmame Konstitucijos galiojimo dešimtmetyje apkalta atrodė, kaip išimtinis konstitucinis instrumentas, siekiantis įtvirtinti aukščiausių valstybės pareigūnų atsakomybę ir apsaugoti jauną demokratiją nuo pavojingų ir antikonstitucinių veiksnių, tai per antrą ir trečią jos galiojimo dešimtmetį apkaltos institutas dėl Seimo nario priesaikos sulaužymo pasidarė vos ne eilinė priemonė, kuria (visų pirma, politiniais motyvais) stengiasi pasinaudoti kiekviena Seimo kadencija po Prezidento apkaltos patirties (2008-2012 m. kadencijoje – pirma tokia apkalta; 2012-2016 m. kadencijoje – antra; 2016-2020 m. kadencija – dvi ir 2020-2024 m. kadencijoje – kol kas bent viena).
Kaip, jau buvo minėta, Rolando Pakso apkaltos metu atrodė, kad Konstitucinio Teismo privalomas įtraukimas į apkaltos procesą, siekiant įvertinti, ar valstybės pareigūnas savo veiksmais šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos, neutralizuos šio proceso politizavimo siekius. Tačiau taip neįvyko, o Konstitucinis Teismas tam tikra prasme tapo savo gana griežtos jurisprudencijos šiuo klausimu tęstinumo įkaitu, nes kol kas visais penkiais atvejais, kai Seimas prašė išvados, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog konkretus Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Tiesa, pernykštė Konstitucijos pataisa kiek sušvelnino 2004 m. gegužės 25 d. Konstitucinio Teismo nutarime išsakytą nuostatą dėl priesaiką sulaužiusio pareigūno buvusio “amžino” politinio diskvalifikavimo, įvedusį dešimties metų kandidatavimo ribojimo terminą.
Taigi, toliau kalbant apie pirmas dvi Konstitucinio Teismo išvadas šiuo klausimu, t.y. dėl Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko (2010 m. spalio 27 d.) bei Neringos Venckienės (2014 m. birželio 3 d.) šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo, manu, kad galima būtų pateisinti griežtą šių Seimo narių veiksmų vertinimą, nes pirmu atveju du Seimo nariai iš anksto susitarė, kad vienas iš jų ilgiau kaip mėnesį apgaulingai „pridengs“ kito Seimo nario (be Seimo valdybos leidimo) išvykimą atostogauti užsienyje (ir nedalyvavimą plenariniuose ir komiteto posėdžiuose) bei neteisėtai naudos pirmojo elektroninę balsavimo kortelę[x]; o antruoju atveju – tokia išvada buvo grindžiama tuo, kad visus metus Seimo narė slapstėsi nuo teisėsaugos ir nedalyvavo Seimo veikloje. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 22 d. išvadų, kad pirmu atveju – Seimo narys Kęstutis Pūkas, o antru atveju – Mindaugas Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kelia didelių abejonių tiek dėl jų pagrindimo, tiek ir dėl vertinimo proporcingumo.
Panašiai galima būtų vertinti ir paskutinę Konstitucinio Teismo išvadą dėl Seimo nario Petro Gražulio veiksmų, kai jis sąmoningai balsavo už Seimo narį Liną Jonauską (balsavimo pulte už jį paspaudė mygtuką „susilaikau“), tvirtinant šios kadencijos Seimo V (rudens) sesijos darbų programą. Be jokios abejonės, tokiais veiksmais Seimo narys pažeidė Seimo Statutą, tačiau, ar toks Seimo Statuto pažeidimas reiškia ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą? Drįsčiau abejoti. Vertinant Seimo nario veiksmus, Konstitucinis Teismas ir šioje išvadoje pakartojo kai kurių ankstesnių savo išvadų mintį, kad „ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų […] sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes“. Bet ar Konstitucinis Teismas čia vertino šiuos kriterijus?
Gaila, bet Konstitucinis Teismas šioje byloje neatkreipė dėmesio ir į tai, kad balsavimas buvo ne dėl įstatymo priėmimo, o dėl Seimo darbų programos.
Juk šioje byloje nebuvo nustatyta nei Seimo Statuto minėto pažeidimo sistemingumo ar pakartotinumo; be to, šioje išvadoje paminėta, kad Specialiajai tyrimo komisijai šis Seimo narys teigė, jog nors neatsimena šio balsavimo už kitą Seimo narį atvejo, tačiau „nurodė atsiprašantis“, jei, visgi, taip buvo. Gaila, bet Konstitucinis Teismas šioje byloje neatkreipė dėmesio ir į tai, kad balsavimas buvo ne dėl įstatymo priėmimo, o dėl Seimo darbų programos, taip pat jis netyrė, kodėl Seimo narys Liudas Jonauskas (už kurį balsavo Petras Gražulis) šiuo atveju nebalsavo ir kokia buvo jo valia, tvirtinant Seimo darbų programą (t. y. ar balsuojant dėl darbų programos – „susilaikyti“ buvo jo valia). Atsakymas į šiuo klausimus niekaip nepakeistų Petro Gražulio padaryto Seimo Statuto pažeidimo fakto, tačiau tai galėtų leisti suprasti tokios veikos sukeltos grėsmės ir padarytos žalos bei pačio pažeidimo pavojingumo laipsnį. Aišku, bet koks teisės pažeidimas turi susilaukti tam tikros atsakomybės, bet konstitucinis proporcingumo principas, kylantis iš Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių ir principų balanso, reikalauja, kad ir bet kuri teisinė sankcija atitiktų pažeidimo pavojingumo laipsnį. Gaila, bet šioje išvadoje Konstitucinis Teismas nepagrindė ir nepateikė jokių motyvų dėl kriterijų, kodėl, pirma, šis Seimo Statuto pažeidimas turi būti vertinamas, kaip kartu ir Konstitucijos pažeidimas ir, antra, kodėl toks Konstitucijos pažeidimas turi būti vertinamas, kaip šiurkštus jos pažeidimas. Būtent dėl šios priežasties Konstitucinio Teismo 2023 m. gruodžio 5 d. išvada sunkiai galėtų būti vertinama, kaip pagrįsta ir motyvuota.
Keletas apibendrinimų
Taigi, apibendrinant reikia pasakyti, jog, pirma, paskutinius du dešimtmečius pastebimas Seimo siekis piktnaudžiauti Seimo nario apkaltos institutu. Antra, Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi neutralizuoti apkaltos proceso politizavimo siekius, o tai galėtų jam padėti aiškesnio motyvavimo pateikimas ir proporcingumo principo taikymas apkaltos bylų išvadose, vertinant, ar pareigūno pažeidimai turi būti vertinami, kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas. Trečia, ne bet koks Seimo Statuto (ar kitu atveju – etikos normų) pažeidimas turi būti traktuojamas, kaip Konstitucijos pažeidimas. Ketvirta, čia pateikta analizė leidžia teigti, jog Konstitucinis Teismas ateityje turėtų permąstyti visą savo ikišiolinę apkaltos konstitucinės sampratos jurisprudenciją tam, kad ji geriau atitiktų Konstituciją.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
[i] Čia svarbu paminėti, jog 2002 metų kovo 26 d. Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Audriaus Butkevičiaus baudžiamajame procese buvo pažeistas Konvencijos 5 ir 6 straipsniuose garantuojamas nekaltumo prezumpcijos principas ir kaltinamojo teisė gintis nešališkame teisme (dėl to, kad aukšti valstybės pareigūnai bylos nagrinėjimo metu viešai išsakė savo įsitikinimą, kad kaltinamasis tikrai padarė nusikaltimą).
[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. (2) Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai.
[iii] 107 straipsnis. (2) Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.
[iv] 107 straipsnis. (3) Byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.
[v] 88 straipsnis. Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai: […] 6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.
[vi] 105 straipsnis. (3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas: […] 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
[vii] 106 straipsnis. (6) Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas. (7) Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti […] rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais.
[viii] 107 straipsnis. (4) Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas.
[ix] Tiesa, Konstitucijos 20 str. 3 dalyje minimas taip pat ir “teismo nutarimas”.
[x] Visgi, net ir dėl šios išvados Konstitucinio Teismo teisėjai Egidijus Šileikis ir Ramutė Ruškytė pateikė atskirąsias nuomones.
