„Sinodo tikslas – kaip visai Dievo tautai įsiklausyti į tai, ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai […], kad atpažintume laiko ženklus“ (Vademecumas, 1.3) bei „puoselėti svajones, leisti skleistis vilčiai, įkvėpti pasitikėjimą, aptvarstyti žaizdas, megzti santykius, prikelti vilties aušrą, mokytis vienas iš kito ir kurti pozityvią vaizduotę […]“ (Parengiamasis dokumentas, 32).
2021-ųjų spalio 9 d. Vatikane popiežius Pranciškus iškilmingomis pamaldomis pradėjo dvejus metus truksiantį Sinodą Katalikų Bažnyčioje. Prieš metus išgirsta žinia turbūt nustebino daugelį iš mūsų ne vien savo netikėtumu, bet ir šio Sinodo formatu, nes jis, nors ir nepanaikina po Vatikano II Susirinkimo atsiradusio Vyskupų sinodo formato (pagal 1983 m. Kanonų teisės kodekso 342 kanoną – „vyskupų sinodas yra vyskupų sesija, kai jie, parinkti iš įvairių pasaulio regionų, nustatytu laiku susirenka […] savo patarimais padėti Romos Popiežiui aptarti Bažnyčios veiklos pasaulyje problemas“), į klausimų svarstymą įtraukia ne tik specialiai tam reikalui išrinktus vyskupus, bet ir pasauliečius bei sudaro galimybę jame dalyvauti net ne Katalikų Bažnyčios nariams. Pasak rengėjų, šis Sinodas yra priemonė įsiklausyti į Šventąją Dvasią, veikiančią Visuotinėje Bažnyčioje.
Sinodas ir popiežius Pranciškus
Beje, pati mintis apie dvasių skyrimą ir apie laiko dvasios atpažinimą Bažnyčioje per įsiklausymą į Šv. Dvasią (ir vienas kitą) yra jėzuitiška tradicija, kuri pasireiškia, kai skaitomas ir tyloje apmąstomas Šv. Raštas, vėliau įsiklausoma į kito asmens įžvalgas bei stengiamasi atpažinti tai, ką Dievas per jį kalba, bei galiausiai – per dialogą su kitu visai tai apibendrinama.
Beje, galima sakyti, kad ir Bažnyčios sinodalumo sąvokos pabrėžimas bei jos turinio išplėtimas taip pat yra popiežiaus Pranciškaus pontifikato skiriamasis bruožas, kuris turi būti matomas Vatikano kurijos demokratizavimo bei popiežiaus pasisakymų prieš klerikalizmą Bažnyčioje kontekste.
Kita vertus, šiuo atveju galbūt derėjo aiškiau nusakyti, kuo skiriasi Bažnyčios sinodalumas nuo tokių sąvokų, kaip Bažnyčios kolegialumas, bendruomeniškumas ar Bažnyčios kaip su(si)rinkimo samprata? Aišku, Katalikų Bažnyčios valdymo demokratizavimas ir kiekvieno tikinčiojo vaidmens pabrėžimas yra svarbus ir reikalingas dalykas, bet jis negali paneigti ir turi būti derinamas su Romos popiežiaus suverenumo statusu bei hierarchijos svarba Bažnyčioje.
Sinodo struktūra ir tematika
Kaip žinome, sinodiniai susitikimai parapijose (ir kitose grupelėse) Lietuvoje baigėsi ir įžvalgos vyskupijų konferencijoms buvo pristatytos šių metų (2022) liepos pradžioje, o vėliau vyskupų konferencijos, apibendrindamos gautas įžvalgas, turi užbaigti diecezinį Sinodo etapą.
Dar vėliau šiais metais bus regioninių/kontinentinių bažnytinių asamblėjų etapas, o patį sinodinio kelio procesą planuojama baigti kitais, t. y. 2023 metais, kai popiežius jau minėto Vyskupų sinodo metu paskelbs baigiamąjį dokumentą. Taigi, kaip teigiama Lietuvos Vyskupų Konferencijos apibendrinimuose, sinodiniai susitikimai Lietuvoje dažniausiai vykdavo parapijų salėse, bet būdavo ir neutralių erdvių (mokyklose, bendruomenės namuose ir kt.).
Šiuose susitikimuose dalyvavo parapijų bendruomenių nariai, tačiau būta susitikimų ir profesiniu pagrindu suformuotose grupėse, pvz., medikų, žurnalistų, menininkų, policininkų, teologų ir pan. Medžiaga buvo parengta septyniems susitikimams, tačiau buvo ir tokių grupelių, kurios susitiko tik vieną ar keletą kartų.
Beje, septynių susitikimų temos buvo šios: 1) Kelionės bendrakeleiviai; 2) Klausytis ir kalbėti; 3) Šventimas; 4) Bendra atsakomybė misijoje; 5) Dialogas bažnyčioje ir visuomenėje, ekumenizmas; 6) Autoritetas ir dalyvavimas, sprendimų priėmimas ir 7) Sinodalumas.
Kadangi jau paviešintas sinodinio kelio Lietuvoje įžvalgų apibendrinimas, tai, manau, galima ir „Ateities“ žurnale pasidalinti mintimis apie šį etapą, kurios čia remiasi išskirtinai šio teksto autoriaus asmenine patirtimi vienoje Vilniaus parapijoje septynių susitikimų metu bei pokalbiais su kitais Vilniaus arkivyskupijos parapijų koordinatoriais.
mes visus septynis kartus kas antrą sekmadienį rinkomės savo parapijos namuose.
Taigi, mes visus septynis kartus kas antrą sekmadienį rinkomės savo parapijos namuose. Į susitikimus kvietėme parapijos įvairių grupelių (chorų, Gyvojo rožinio, Marijos legiono, Carito ir kt.) vadovus ir kitus jų dalyvius, be to, prašėme kunigų, kad paakintų dalyvauti parapijiečius per skelbimus po sekmadienio mišių.
Susitikimai užtrukdavo nuo 1,5 iki 2 valandų. Pirmą kartą susirinko apie keturiasdešimt parapijiečių, todėl darėme tris grupeles, kurias moderavo visi trys koordinatoriai (mūsų parapija dvikalbė, tad organizuodavome atskirą grupelę ir lenkų kalba). Kituose susitikimuose žmonių vis mažėjo, kol į paskutinį atėjo tik keturi parapijiečiai, kurie mintimis dalinosi su trimis koordinatoriais…
Sinodinių susitikimų parapijose patirtis
Koordinatorių mokymai ir visa parengiamoji medžiaga (lankstinukai ir videoįrašai konkrečiai temai) susitikimams buvo parengta labai profesionaliai, todėl tai buvo didelė pagalba mums, koordinatoriams. Tačiau nepaisant parengtų lankstinukų su Šv. Rašto skaitiniu ir klausimais, žmonės dažnai varžėsi prabilti, nes formuluotės kartais atrodė neaiškios arba sudėtingos (pvz., naudota teologinė terminija).
Be to, kartais klausimai buvo labai atitrūkę nuo parapijos gyvenimo tikrovės, nes reikėjo pasisakyti, pavyzdžiui, kaip parapijiečiai „klausosi“ vienas kito, kaip parapijoje vyksta „dialogas“ ir kaip jie dalyvauja priimant sprendimus.
Deja, realybė tokia, kad parapijoje tuo metu nebuvo jokio formato nei dialogui, nei sprendimų priėmimui, o po karantino daliai parapijiečių taip ir negrįžus į bažnyčią kai kurios anksčiau veikusios iniciatyvos nebeveikė, todėl, pasak parapijiečių, vienintelis jų tarpusavio bendravimas buvo ramybės palinkėjimas Mišiose.
parapijoje tuo metu nebuvo jokio formato nei dialogui, nei sprendimų priėmimui.
Kad toks susitikimų formatas parapijiečiams buvo neįprastas rodė ne tik tai, kad ne visi turėjo skirtingą patirtį skaityti Šv. Raštą ir jį komentuoti, bet, pavyzdžiui, ir tai, kaip sunku buvo vieni kitiems priimti kitokią nuomonę net ir tada, kai susitikimo tema buvo apie „dialogą“.
Taip pat patirtis parodė, kad dėl laiko stokos ir nevienodos dalijimosi patirties buvo praktiškai neįmanoma organizuoti tris apmąstymų ir pasisakymų ratus, kaip buvo rekomenduojama per mokymus (pagal jėzuitišką tradiciją), nes žmonės grupelėse kaskart keitėsi, o tie, kurie ateidavo, dažnai norėjo labiau kalbėti, nei klausytis.
Beje, kunigų nedalyvavimas šiuose susitikimuose, turėjęs paskatinti pasauliečius būti drąsesnius keliant įvairias problemas, kartais davė atvirkštinį rezultatą, nes kai kuriems galėjo susidaryti įspūdis, jog šie susitikimai nėra reikšmingas dalykas nei parapijos, nei Visuotinės Bažnyčios atžvilgiu.
Vis dėlto, jei pradžioje gana skeptiškai žiūrėjau į šių susitikimų prasmę, tai dalyvavimas tiek juose, tiek ir arkivyskupijos koordinatorių susitikimuose toli pralenkė bet kokius mano lūkesčius, nes leido geriau suprasti mūsų parapiją ir pamatyti ją platesniame kitų parapijų kontekste. Štai kelios mano pastabos.
Pirma, parapija yra pagrindinė Bažnyčios struktūrinė ląstelė, tačiau šių susitikimų metu pasimatė, jog ji nėra tokia tikinčiųjų bendruomenė, apie kokią skaitome Apaštalų darbuose. Individualizmas ir sekuliarizmas daro didelę įtaką Bažnyčiai bei jos institucijoms, todėl parapijose yra nedaug bendruomenių ir iniciatyvų, o tos, kurios veikia, yra gana silpnos. Parapijos nariai nežino vienas kito poreikių ir problemų (pvz., pavežėjimo, aplankymo ar maisto nupirkimo), todėl negali vienas kitam padėti. Beje, karantinas padarė didelę meškos paslaugą ir taip negausioms parapijų bendruomenėms.
Antra, parapijose kažkodėl visai neveikia arba silpnai veikia pastoracinės tarybos, todėl pasauliečiai nėra įpratę prisiimti dalį atsakomybės už parapijos dvasinę, ūkinę, ekonominę ir organizacinę būklę. Šios parapijų tarybos ne tik labiau įtrauktų pasauliečius į parapijos veiklą, bet ir garantuotų didesnį skaidrumą bei aiškumą apie tai, kas joje vyksta.
Trečia, kunigų formavimo procese nėra (ar nepakankamai) mokoma kurti ir išlaikyti parapijų bendruomenes, todėl paskirti kunigai susiduria su dideliais sunkumais šioje srityje. Turbūt niekas neprieštarautų minčiai, jog kunigų formacija neturi baigtis sulig seminarijos baigimu, bet turi tęstis nuolat.
Ketvirta, parapijose trūksta sąmoningo įsitraukimo į liturgiją. Tam galėtų pasitarnauti skaitinių lapeliai, ekranai su giesmių žodžiais, kad visi galėtų dalyvauti giedojime, ir geras įgarsinimas. Beje, bažnyčių uždarymas, tikinčiųjų skaičiaus ribojimas, švęsto vandens atsisakymas, Komunijos dalijimo pokyčiai ir mišių „persikėlimas į nuotolį“ įnešė daug sumaišties liturgijoje, todėl galimai reikia permąstyti, o gal ir atsisakyti bent dalies iš šių naujovių liturgijoje.
Penkta, kalbant apie Bažnyčios autoriteto mažėjimą, buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrus atvejus, kai Bažnyčioje buvo slepiami nusikaltimai ir kiti teisės pažeidimai, kai buvo dviprasmiškai pasisakoma šeimos ir gyvybės klausimais ir ne visuomet būtinas populiarumo vaikymasis. Kitaip tariant, buvo prieita išvados, jog dabartinių iššūkių ir krizių metu Bažnyčia turi išlikti Tiesoje, o ne pataikauti pasauliui.
Pagaliau, šešta, susitikimas ekumenizmo tema parodė, jog pastarojo prasmė ir pasireiškimo formos parapijiečiams vis dar mažai žinomos. Sakyta, kad bendravime su protestantais ir stačiatikiais mums trūksta nuoširdumo ir atvirumo, apsiribojama vieną kartą metuose dalyvaujant ekumeninėse pamaldose. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog karas Ukrainoje padarė nemažą žalą ekumeniniams santykiams su stačiatikių bendruomene Lietuvoje.
Keletas apibendrinimų iš „ateitininkiškos varpinės“
Vienas iš šio Sinodo tikslų buvo pasauliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą, tačiau negausus pasauliečių dalyvavimas sinodiniuose susitikimuose leidžia konstatuoti tam tikrą krizę Bažnyčioje, kuri pasireiškia tiek individualiai (tikėjimo atšalimas), tiek ir bendruomeniškai (bendruomenių mažėjimas).
Visgi, sinodiniai susitikimai buvo prasminga popiežiaus iniciatyva, todėl į šį procesą norisi žiūrėti viltingai, tikint, kad Šventoji Dvasia, vedanti Bažnyčią per visus išbandymus, leis jai išeiti ir iš dabartinės krizės. Kai kuriems parapiječiams sinodiniai susitikimai buvo pirma galimybė asmeniškai susitikti ir susipažinti su parapijoje veikiančių grupelių nariais, išsakyti džiaugsmus bei padėkas ir turimas nuoskaudas.
Svarbu, kad ir ateityje parapijose išliktų galimybė susitikti ir kalbėtis aktualiais Bažnyčios klausimais. Tokia įsiklausymo vienas į kitą iniciatyva neturėtų baigtis su šiais ar kitais metais, o turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Kitaip tariant, Bažnyčios sinodalumas turėtų tęstis nuolat. Aišku, šio Sinodo vaisiai pasimatys tik daug vėliau.
Kadangi ateitininkija taip pat yra Visuotinės Bažnyčios dalis, todėl čia reikėtų užduoti klausimą ir apie tai, koks šiandien yra ateitininkijos vaidmuo Bažnyčioje ir kaip Bažnyčios sinodalumo pabrėžimas galėtų padėti ateitininkijai atsinaujinti? Manau, kad šis Sinodas mus, ateitininkus, kviečia iš naujo atrasti savo asmeninį santykį su Kristumi, kuris pasireiškia ne tik poreikyje nuolat atnaujinti savo maldos praktiką, bet ir per santykį su konkrečiu broliu ateitininku ir sese ateitininke.
Manau, kad šis Sinodas mus, ateitininkus, kviečia iš naujo atrasti savo asmeninį santykį su Kristumi.
Mielas moksleivi, aplankyk savo vietovėje gyvenantį vienišą sendraugį; mielas sendraugi, susipažink su savo vietovėje gyvenančiu nauju moksleiviu ir/ar studentu ateitininku ir paklausk, kokios jam ar jai pagalbos reikia ateitininkiško pašaukimo kelyje. Tik taip, per konkretų brolišką santykį su kitu, mes savo organizacijoje (nuo jaunučio iki sendraugio) galėsime atliepti laikmečio dvasią ir naujai išgyventi ateitininkiško šeimyniškumo bei visuomeniškumo principus, kurie ir sudaro bendruomeniškumo arba, kaip popiežius Pranciškus dabar pabrėžia, sinodalumo esmę.
Ateitininkijos, kaip pasauliečių apaštalavimo sąjūdžio, gimimas prieš daugiau kaip šimtą metų buvo Šventosios Dvasios išsiliejimo vaisius, tapęs svarbia mūsų tėvynės dvasinio atgimimo dalimi. Gal ir antras tėvynės dvasinis atsinaujinimas, be kurio negalėsime išeiti iš dabartinės krizės, galėtų prasidėti nuo mūsų organizacijos atsinaujinimo?..
Gan išsami apžvalga. Pritariu, kad labai „Svarbu, kad ir ateityje parapijose išliktų galimybė susitikti ir kalbėtis aktualiais Bažnyčios klausimais“.
Labai taikliai parašyta, realybėje visai neveikia pastoracines tarybos, aplamai kam jos? Žmonės nieko nežino šios tarybos prasmės ar ką jos veikia. Toks jausmas, kad viskas slaptai daroma, nes nėra viešumo. Žmonės papriestarauja, kad nėra informacijos klebonai tuoj pyksta. Kažin ar tų pastoracines tarybų nariai dar tikintys. Jų elgsena kartais kelią abejonių ar gyvenama krikščionišką gyvenimą. Tokių tarybų visai nereikia, nes jos dirba nepakankamai veiksmingai (kur ataskaitos tarybos narių, kas padaryta per metus, čia jau ne klebonu kaltė, o tarybos atsakomybė, kaip kelia dvasinį gyvenimą) ir tik skaldomi žmonės parapijose. Žmonės nežino tarybos sudėties, kas tokie nariai. Kur viešos iškabos parapijų namuose. Turi būti viskas surašyta kokios grupelės parapijose, kas jų vadovai (žmonės norėtų prisijungti, bet nieko nežino), kas taryboje priklauso. Kas čia savųjų grupelės? Tie patys veidai tarp savų, kitų žmonių nereikia, nes bus nepatogu. Konkurencija? Trūksta informacijos sklaidos ir pačių žmonių tikėjimo pavyzdžių. Sąmoningumo trūkumas parpaijiečių (tik zvalgymasis į kitus, kaip apsirengę arba kas ateina) šv. Mišiose. nes bažnyčia per daug šiuolaikiška patapo, nes nebematomas tas tikras paprastas žmogus. Ačiū straipsnio autoriui už itin geras įžvalgas.
būna parapijos internetiniame puslapyje.
Deja, internetiniai puslapiai ilgus metus neatnaujinami. Pvz., Žemaitijos regionas, dekanato ar parapijų (kaip ir kitų vyskupijų ir parapijų. Kitur iš viso nieko nėra) niekur nėra parašyta, kokia tarybų sudėtis. Neparašyta kas parapijos katechetai, maldų grupelės vadovai ir kitų bendruomenių nei vardo, nei pavardės. Tik rašoma informacija ruošiama. Na, gyvename XXI amžiuje. Tik kai kur telefono numeris. Būtina visoje Lietuvoje atnaujinti parapijų internetinius puslapius, nes labai skurdi informacija. Tik Plungės parapiją galima pagirti, kaip pavyzdys, puiki internetinė svetainė. Parapijos bendruomenė ir visi vadovai surašyti vardas, pavardė, kontaktai. Taip ir turi būti. Žmonės skambinant jau žino kam skambina. Puslapis atnaujinamas. Pagarba už informacijos sklaidą žmonėms.
Įdomu. Atrodytų, lyg ir būtų svarbi eilinių tikinčiųjų nuomonė vienu ar kitu Bažnyčios gyvenimo klausimu. Bet kai aš, prasidėjus bažnyčių uždarymui Lietuvoje neva saugant senesnius žmones nuo užsikrėtimo ir pan., parašiau labai pagarbų, bet protestuojantį (ir argumentuotą) laišką visoms Lietuvos vyskupijoms, tai spėkite, ar nors kas atsiliepė. Net ir formalaus, grynai iš mandagumo „ačiū, Jūsų laišką gavome“ nesulaukiau. Tai tiek mes ir terūpime aukštiesiems hierarchams. Jie vykdo savo politiką, mes tuo tarpu stengiamės išsaugoti tikėjimą. Tiek bendrystės. Tiek sinodo.
Katalikų Bažnyčioje yra mamona, t.y. „mirusiųjų kultas“, kuris atveria, bet kokio žmogaus piniginę kunigui. Todėl, gyvas žmogus nebėra čia vertė. Įvertintas yra tik nabašnikas. Tai KB Lietuvoje, o manau, kad ir visoje Europoje, tapo labai naudingu verslu.
labai jau niekas nenori prisiimti atsakomybės – ar tai dėl neišmanymo kaip ir ką daryti – ar iš tingumo. Gerbtina priklausyti parapijos tarybai – bet kažką rimčiau daryti -dažnai tai priimama, kaip pasikėsinimas į asmeninį laiką, kasdienos reikalų trikdymą, ar neatrodysiu kaip koks durnelis
ir t.t.
Ačiū. Geros mintys. Sinodiniuose susitikimuose reikėjo kartu dalyvauti ir kunigams, nes kunigas kaip tėvas šeimoje. Argi mes sakome, dabar tėti čia neik, tu nereikalingas. Kaip tik gal ir daugiau žmonių būtų dalyvavę. Parapija yra šeima. Dėl pastoracinių komitetų ar kaip jie ten. Tai turi būti tikrai pavyzdingi žmonės. Kai kurie ateina tik į mišių pabaigą, turbūt pasirodyti, kad jie iki bažnyčios durų atėjo. Šie aktyvistai labai susireikšminę ir daug tikinčiųjų dėl to aplenkia bažnyčią. Žmogus ateina pas Dievą. Neužgožkite savo madomis šventų dalykų.
Labai taiklus komentaras. Ne vienas žmogus taip mano. Būtina dalyvauti kunigams. Dabar niekur. Kunigas, kaip dvasios Tėvas parapijiečiams, jam kaip šeima parapija. Pasigenda žmonės kunigų dalyvavimo bendruomenių šventėse, kitose organizacijose kur yra pletojami gailestingumo darbai ir ne tik. Ne vien Caritas dirba, o dirba ir kitos organizacijos parapijose. Vertėtų matyti kunigams ir kitas organizacijas ir bendruomenes parapijose.
nauja karo banga.Laikas susikaupti,nes gali būti puolamas Lvovas,gali būti puolama rytų Europa.Laikas pabusti ir Popiežiui,ir vakarams,nes jei išsivadės krikščionybė,vakarai neišvengs pasekmių karo pavidalu.Ukraina šaukia,-padėkit.
žiauru, bet tai. Karas priie mūsų slenksčio.. O yra bažnyčių, kur kunigai net nepamini karo
Vaidotai, dėkui už mintis. Tokios adekvačios tikrovei įžvalgos gali būti reikalingų pokyčių pradžia. Pokyčių, skatinančių nuoseklų parapijų bendruomenių vystymąsi, nenukrypstant į revoliucinius ar pokyčių neigimo kraštutinumus. Visiems kantrybės ir ištvermės!
aktuali tema yra, kaip atskirti bažnyčią nuo mamonos jai daromos žalos.
sumoka uz sventovese sildyma – ziemos metu ir vesinima – vasaros metu.
Ačiū. Labai geros, taiklios, tikslios įžvalgos. O dar rašo žmogus iš miesto. Gi kaimuose dar didesnė krizė, nori nenori, kunigai lieka tik prie nabašnikų pinigų. O vasarom dar prie „šliūbų“ be jokių mokymų prileidžia. Man baisu, jog Dievas leis karą tam, kad visokių pseudoproblemų atsikratytume….
Silpną ir trapų parapijietį. Čia yra Sinodas. Tą žmogų, kuris suluošintas likimo ir reikia jam supratimo, ir pakantumo, ir meilės jam. Tai asmuo su negalia fizine ir proto ar ligotas asmuo. Nieko nesureikšminant, bet kur žmogiškas santykis su jais parapijose? Kartais jis būna už bažnyčios vartų ir jam skauda širdutę. Gailestingumo darbai padėti silpnam, o tai vienija. Neatstumti motinų, kurios turi neįgalius vaikus ir jau suaugusius jaunuolius. Neignoruoti nei vienos Motinos su neįgaliaisiais vaikais. Klebonams butina kviesti, juk nėra sunku. Bažnyčia yra ta vieta kur labiausiai turėtų būti pasiekiama, kai žmogui blogai ar jam nesiseka, jis atskirtas. Prisiliesti prie kenčiančio žmogaus ir kaip Jėzus sakė, kad kiekviename žmoguje matyti Dievo veidą. Parapijos namai yra visiems, o ne vien maldos grupės, bet ir nestandartiniams asmenims, kuriems taip reikia supratimo. Tai parodo koks yra žmonių tikėjimas, kai sutinki neįgalių asmenų ir pažvelgti jam į akis.
„susitikimų formatas parapijiečiams buvo neįprastas rodė ne tik tai, kad ne visi turėjo skirtingą patirtį skaityti Šv. Raštą ir jį komentuoti, bet, pavyzdžiui, ir tai, kaip sunku buvo vieni kitiems priimti kitokią nuomonę“ nu laba diena, taip ir gaunasi kai kiekvienas kaimietis pradeda komentuoti RAŠTĄ pagal savo nuomonę. Tam reikalingas išsilavinimas, studijos, o ne šiaip pagal savo nuomonę. Paskui taip ir gaunasi, kad kiekviena boba pradeda aiškinti klebonui
o klebonas toks „nesusireikšminęs“, kad it viena boba jį buvusiu padaro?..Ar tiesiog ir pats nelabai ką tesupratęs studijuodamas?
nesupratau klausimo
Kodėl Lietuvoje taip mažai diakonų? Juk jie, aišku už atlyginimą, galėtų atlikti visas apeigas, o kunigai galėtų visą laiką skirti darbui, bendrystei ir sielovadai su bendruomene. Ar tai ne iš godumo jų atsisakoma? Patys save įvarė į kampą ir virkauja, kad nėra pašaukimų. Supraskite, kad ne visų jaunuolių pašaukimas yra aptarnauti nabašnikus.
todėl, kad klebonai jų nenori, nes tada reikės dalintis pajamas, bus papildomos akys ir tt. Plius dauguma tikinčiųjų yra vyresnio amžiaus, jiems bus sunkiai suvokiamas, kaip čia mane tuokia ar krikštija tas, kuris pats šeimą turi. ir visai nesvarbu, kad čia tradicija nuo pirmųjų amžių. Aišku dar tų diakonų irgi eilės prie durų nestovi. Turi būti sistemos dalis, kad tave įsileistų, nes kitaip nieks net nesvarstys tavo norų juo tapti. Geras pvz Kaune
Keista skaityti komentarus. Visur tik reikalavimai kitiems ir nei vienos citatos iš Evangelijos.
Ar Evangelija moko kažko reikalauti iš kitų, reikšti pretenzijas, siekti dėmesio asmeniškai sau? Manau, kad yra priešingai – ji moko pačiam tarnauti, pačiam aukotis, pačiam melstis, pačiam sekti Kristumi ir pan.
Toks jausmas, kad čia rašantieji net nėra perskaitę Evangelijos, ką jau kalbėti apie visą Šventąjį Raštą. Pirmasis įsakymas yra mylėti Dievą visa širdimi. O kaip gali mylėti, tai ko nepažįsti, kas nedomina, kai net nematai poreikio peskaityti Šventąjį Raštą??
Jeigu būtų išpildyti visi čia surašyti reikalavimai, tai turbūt Lietuvoje nebeliktų nei vieno kunigo. Bet ne problema, juk visi čia rašantieji galite tam paruošti savo vaikus. Tegul jūsų vaikai gyvena be šeimos, visus tuokia ir laidoja nemokamai,tegul tarnauja vargšams ir neįgaliesiems nuo ryto iki vakaro ir klausosi tamsuolių briedo ir davatkų pamokymų, ir dar būna gausiai apkalbinėjami už tai, kad nepuola vykdyti ir įgyventinti visų pageidavimų, kurie dažnai būna priešingi vienas kitam.
Be to, kad visa tai daryti, net nebūtina būti kunigu. Kiekvienas galte tai atlikti. Manau keldami reikalavimus kitiems, turėtumėte patys atsakyti, o kiek aš tarnauju visiškai man svetimiems žmonėms, ne šeimoje, ne giminaičiams, bet visiškai svetimiems, tokie, kokie jūs ir esate kunigams – kiek ligonių, kiek senelių aplankiau ir pan. Jeigu atrasite, kad tam skiriate pora val per mėn ar per savaitę, tai nereikalaukite daugiau ir iš kunigų, nes kokiu saiku teisiate kitus, tokiu pačiu ir jums bus pamatuota.
Akivaizdu, kad kai Bažnyčia nutolo nuo Evangelijos ir Kristaus mokymo, ji teturi tik amžinai viskuo nepatenkintų, pretenzingų ir be paliovos keliančių reikalavimus kitiems, pasaulyje dėmesio nesulaukusių, to pasekoje dėmesio ištroškusių ir norinčių save parodyti kitiems, masę,
Visgi tiesa tame, kad žmogaus laimė, ramybė ir džiaugsmas slypi tame, kad jis pats aukojasi, duoda, tarnauja ir pan, o ne tame, kad jam kiti tarnauja, jam to įkyriai reikalaujant; Keiskis pats ir pasaulis keisis aplink tave, nes toks tokį ir traukia, tavo išorinis pasaulis, tai tik tavo vidinio pasaulio atspindys.
Sinodas yra ne Šv. Rašto citavimas, o kalbėjimas apie bažnyčioje esančias problemas.
Geras pastebėjimas, jog Sinodas ne šv. Rašto cituotės. Visgi, nelabai norima kalbėti apie parapinose problemas. O šv. Raštą reikia ir išmanyti tam yra net studijos. O paprastiems žmonėms privalo klebonai padėti suprasti, daug išaiškinti kas paprastam žmogui nėra aišku. O kad neaišku, tai tikrai. O paskui sako, kad tik reikalavimai. Eikite link žmonių, dalyvaukite maldos grupelės, bendruomenių miesto renginiuose, neaplankite ir neįgaliųjų organizacijų, juk tai irgi žmonės. Patikėkite bus ir pinigų bažnyčiai ir tiems patiems kunigams. Tie kurie klebonai nebijo žmonių ir eina link žmonių jokių problemų nėra ir žmonės laimingi, ir kunigas jaučiasi savas, kaip šeimoje. Būtinas žmonių švietimas tikėjimo klausimais.
kad apie realias problemas nebuvo kalbama. Buvo pakištos „paruoštukės“ apie ką leidžima kalbėti.