Kalba pasakyta spalio 4 d. ,,Žygio už gyvybę” metu.
Mieli susirinkusieji,
esu Salomėja, kol kas keturių vaikų motina ir teisininkė. Dar prieš 15 metų nebūčiau įsivaizdavusi, kad kada nors kalbėsiu renginyje už gyvybę. Būdama jauna mergina maniau, kad abortas yra vienintelė logiška išeitis neplanuotai pastojus. Tai, kad gyvybė atsiranda nuo pradėjimo momento, man atrodė religinė, o ne mokslo tiesa.
Mano nuomonė pasikeitė, kai nuoširdžiai ir nebijodama prarasti savo patogius įsitikinimus pradėjau gilintis į mokslo argumentus. Džiaugiuosi šiandien turėdama progą viešai atsiprašyti tų, kuriuos suklaidinau savo neišmanymu. Atsiprašau.
Deja, ne visiems gyvenime pasitaiko galimybė mesti iššūkį savo pasaulėžiūrai ir ne visi nori gilintis į pamatines tiesas apie žmogų. Kai kas ignoruoja sąžinės balsą, kai kas tiesiog pasilieka prie patogesnių įsitikinimų, kitiems gi – gyvybės naikinimas neša įvairaus pobūdžio naudą.
Šiandien Lietuvoje kelią skinasi Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas: juridinės technikos prasme prastai parengtas, o turinio prasme – ideologizuotas, silpninantis žmogaus gyvybės apsaugą ir abortus skatinantis teisės aktas.
Nejau gilios demografinės krizės akivaizdoje svarbiausiu valstybės rūpesčiu tapo klausimas, kaip palengvinti aborto prieinamumą, kaip priversti visus mokesčių mokėtojus už jį sumokėti ir kaip normalizuoti abortą tarsi lygiavertį pasirinkimą vaiko pagimdymui? Ar tik tiek valstybė gali pasiūlyti nykstančios tautos šeimoms? Jau viską padarėme šeimos stiprinimo srityje? Sukūrėme infrastruktūrą pogimdyvinius iššūkius patiriančioms mamoms? Susitvarkėme su akušerinio smurto apraiškomis mūsų ligoninėse? Išsprendėme būsto prieinamumo, vaikų priežiūros išmokų dydžio teisingumo klausimą, Nacionalinės šeimos tarybos ateitį? Girdime kalbas apie valstybės saugumą, tačiau neįsivaizduojame, ar dar bus kam ginti valstybę, nes neturime ilgalaikės demografinės politikos strategijos.
Šiandien matau, kaip giliai įsišaknijęs mąstymas, jog turėti vaikų lygu prarasti. Prarasti finansus, jėgas, laiką, karjerą… ir gerą figūrą. Nesutinku. Priimti į savo gyvenimą vaikus – tai ne prarasti, bet įprasminti finansus, jėgas, laiką, karjerą ir grožį.
Šiandien su vyru auginame keturis vaikus nuo vienerių iki šešerių metų amžiaus. Laukdamasi pirmojo pradėjau teisės doktorantūros studijas, pagimdžiusi ketvirtąjį – jas pabaigiau. Lengva nebuvo, bet motinystė man netapo kliūtimi pasiekti savo tikslų – atvirkščiai, vaikai mūsų šeimai padėjo susitelkti, išsigryninti tikslus, nešvaistyti laiko ir dar labiau stengtis.
Šiandien kviečiu pažvelgti į motinystę ir tėvystę, į naują gyvybę ne kaip į naštą, bet kaip į galimybę kurti ir augti. Laimei, mano pačios vaikai žino (arba greit sužinos) daugiau nei aš žinojau būdama 20-ties: kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo pradėjimo momento. Jie matę, kaip atrodo 12 savaičių embrionas mamos įsčioseir jie žino, kad jie patys ir kiekvienas vaikas, kiekvienas žmogus yra dovana tėvams ir pasauliui.
Tad šiandien kviečiu mus visus – Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse – išeiti į pasaulį kaip gyvybės liudytojus. Liudyti savo gyvenimu, šeimomis, darbu ir pašaukimu, kad gyvybė yra dovana, verta meilės ir apsaugos.
Linkiu drąsiai priimti motinystę ir tėvystę kaip gražiausia gyvenimo nuotykį. Kiekvieną kartą, kai jį mums atsiunčia Dievas.
