Tie, kas stovėjome Baltijos kelyje, tikrai galime pasidžiaugti matydami kaip Lietuva nuo to laiko pasikeitė. Pagražėjo miestai ir kaimai, žmonės pamatė pasaulį ir daug kur jame sėkmingai rado savo vietą. Turime savo valdžią, savo verslą, mokslą, o mūsų žmonės, lyginant su ES piliečiais, net yra aktyvesni ir gyvybingesni.
Tačiau verta kritiškai ir griežtai įvertinti ar nepraradome to, kas mus tada padarė laisvais, kai mes kovojome dėl nepriklausomybės. Gal kiek sutirštindami palyginkime, kaip buvo tada ir kaip yra dabar.
Tada mes kaip krikščionys meldėmės Dievui, prašydami padėti mums išsivaduoti iš komunistinio okupanto. Ir Jis mums padėjo, nors tada neturėjome jokio savo BVP gynybai. Dabar pakankamai daug mūsų, o žiniasklaidos atstovų ir politikų dauguma, meldžiasi komunistinei LGBT ideologijai bei garbina daug kur dirbtinai prasimanytą „žaliąją“ politiką ir nesame tikri ar bus pakankamai kovojančių net ir skyrus 5 procentus BVP gynybai.
Tada daugelis intelektualų ėjo į politiką, norėdami valstybei padėti įtvirtinti mūsų vertybes. Nors jie neturėjo valstybės valdymo patirties, bet nuoširdžiai kibo į darbus, nelaukdami asmeninio įvertinimo,turėdami aiškias vertybines raudonas linijas, kurių peržengti nevalia. Dabar daug kam vertybės yra tik frazė, o valdžioje iš esmės ginčiai vyksta tik dėl postų, o jų partijų programinius skirtumus gali įžvelgti tik labai geranoriškai nusiteikę užsakomieji „ekspertai“. Apie krikščioniškų vertybių įtvirtinimą dažnas net užsiminti gėdijasi, nes nori atrodyti „modernus“.
Tada mes dainavome lietuviškas dainas ir smerkėme mūsų kalbą darkančius rusicizmus. Dabar gi kalboje esančių svetimybių nebesmerkiame, tai jau tapo „modernu“. Priešingai nei daugelyje Europos šalių, kavinėse gėdijamės lietuviškos muzikos, o dauguma mūsų dainorėlių, reikia ar nereikia, mėgina dainuoti kitoniškai, tik ne lietuviškai. Beje, ir daugelis komentatorių „ekspertų“ matyt mano, kad bus „kietesni“, kai lietuvių kalbą darkys anglikonizmais, vietoj to, kad naudotųtam skirtus paprastus ir suprantamus lietuviškus žodžius
Apie krikščioniškų vertybių įtvirtinimą dažnas net užsiminti gėdijasi, nes nori atrodyti „modernus“.
Tada didžiavomės sunkius laikus atlaikiusiomis savo šeimomis ir giminėmis. Džiaugėmės visais įmanomais būdais norėjusiais sugrįžti į gimtinę tremtiniais ir politiniais kaliniais. Dabar tvirtos šeimos yra „nemadingos“. Ir šiaip, pataikaudami „Briuseliui“, pradėjome susitaikyti su tuo, kad ir patys tampame nežinia kuo : gal vyrai, gal moterys ar dar kažkas…
Žodžiu, reikia pastoviai apsičiupinėti. Ar Baltijos kelyje stovėję žmonės įsivaizdavo, kad šią mūsų gyvą žmonių grandinę šiandien bus norinčių pakeisti LGBT paradais, o mūsų gausūs, nežinia kam tarnaujantis „ekspertai ir influenceriai“ aiškins, kad tai yra mūsų vertybės, už kurias turime kovoti.
Tada mūsų daugėjo, dabar mažėjam – jau išmirė (mirė daugiau nei gimė) 300 tūkst. lietuvaičių… O kiek dar lietuvaičių iškeliavo iš Lietuvos kitur laimės ieškoti?
Tada kitokį gyvenimo būdą piršo okupantai, dabar renkamės patys…
Bet aš tikiu, kad tada ir dabar yra daug tvirtų, save gerbiančių, Lietuvos žmonių, kurie nori ir norės tvirtai stovėti Baltijos kelyje, kurie nepamiršo dėl ko jie ar jų tėvai stovėjo ten ir jie vėl susitelkę sustatys viską į savo vietas.
