Daugelis, bent jau atrodo, puikiai suvokia, kad be stiprios kultūros negali būti stipri ir valstybė. Bet ši tema, jau senokai nėra Lietuvos politinių aktualijų prioritetas. Šiandien dažnas kultūrą sutapatina su pramoga. Mus sukūrė kultūra – ji yra lietuviška ir kartu krikščioniška, europietiška, moderni. Joje persipina laiko patikrinta kartų patirtis.
Prieš pusantro šimto metų ėmėme mokyti vaikus, suvokdami, kad išsilavinimas ir kultūra yra Tautos išlikimo pagrindas. Materialinis gerbūvis atėjo vėliau ir todėl, kad buvome kultūringi. Atvirkščiai, manau, nebūna. Šiandien didžiuojamės esą lietuviais tik kultūros dėka. Visos mūsų pastangos sukurti klestinčią valstybę gali virsti niekais, jeigu tai ignoruosime.
Tačiau per 30 nepriklausomos valstybės metų taip ir nebuvo priimtas Kultūros pagrindų įstatymas. XVII-os Vyriausybės laikais Kultūros ministerijos parengto įstatymo projekto koncepcija buvo iš esmės ydinga, nes grindžiama ne dvasiniais dalykais, o siauru ekonomiu požiūriu.
Visiškai akivaizdu, kad dabartinė Kultūros ministerija ir Vyriausybė stokoja intelektinių išteklių ir politinės valios parengti prasmingą ir kokybišką įstatymo projektą. Todėl Krikščionių sąjunga Kultūros pagrindų įstatymo priėmimą laiko ne tik valstybės politikos prioritetu, bet ir valstybės garbės reikalu. Kultūros politika negali būti tik siauros valdininkų ar interesų grupės veiklos baru. Politiniai sprendimai kultūros srityje gali būti priimami tik plačiu kultūros bendruomenės sutarimu.
Lietuvos vardą pasaulyje visais laikais garsino meno kūrėjai. Profesionalusis menas yra mūsų tautos ir valstybės „vizitinė kortelė”, varomoji visos kultūros jėga. Mūsų meno kūrėjų organizacijos net sovietinės okupacijos sąlygomis išsaugojo tautos kultūrinį tapatumą, stovėjo prie valstybės atkūrimo vartų 1990-ais.
Meno kūrėjų organizacijos yra sukaupusios valstybei vertingą dalykinę ir dvasinę patirtį, todėl pastaraisiais metais meno kūrėjai nepagrįstai nušalinami nuo valstybės kultūros politikos. Meno profesionalų organizacijos negali būti keičiamos vienadieniais VšĮ pakaitalais, kaip ir tikrasis profesionalumas negali būti keičiamas vienadieniais šou.
Tuo tarpu pastarųjų dešimtmečių kultūros politika buvo grindžiama kvazi-liberalia ideologija, iškreipiančia arba marginalizuojančia klasikines estetines vertybes, profesionalumą mene keičiant vadinamosiomis kultūrinėmis ir kūrybinėmis industrijomis. Taip miestų erdvėse atsiranda surūdiję vamzdžiai, pliažai istorinės atminties vietose, kičas ir simuliakrai nacionalinio transliuotojo eteryje. Tad kultūros politiką reikėtų pradėti nuo profesionalų susigražinimo iš visuomenės paraščių.
kultūros politiką reikėtų pradėti nuo profesionalų susigražinimo iš visuomenės paraščių.
Dar daugiau nerimo kelia pastaraisiais metais stebimas kultūros srities finansavimas. Kultūros rėmimo fondą administruojanti Lietuvos kultūros taryba (toliau LKT) tapo tarsi „super“ institucija, kurios atskaitomybė kultūros bendruomenei liko tik formalia procedūra, o detaliau analizuojant LKT remiamus projektus, apninka dar didesnės abejonės dėl jos sprendimų skaidrumo ir tvarumo, kuomet finansuojami vienadienių VšĮ parengti projektai.
Tuo tarpu ilgalaikiai, gilias tradicijas turintys ir puoselėjantys kultūros projektai paliekami be jokio finansavimo. Šiame lauke tampa akivaizdus Kultūros ministerijos politinis neįgalumas, nes, viena vertus, Kultūros ministerija tarsi atsiribojo nuo kultūros ir meno bendruomenės, užsidarydama savo sprendimų „burbule“, kitą vertus, neprisiima politinės atsakomybės dėl kultūros srities finansavime priimamų sprendimų.
Mūsų istorinė – kultūrinė patirtis yra neįkainojama. Mes galėtume patarti daugeliui, kaip išlikti istorijos vingiuose. Todėl turime sukurti vieningą ir efektyvią istorinio tautos pasipriešinimo okupacijoms ir laisvės kovų įamžinimo sistemą.
Visa istorija nuo pagonybės iki šiandieninės Europos integracijos yra mūsų, o ne tik jos dalis. Mūsų kultūra – tai visos mūsų istorijos, visų mūsų bendruomenių ir luomų paveldas. Kultūrą kuriame visi, tačiau mūsų valstybė turi pasirūpinti tuo, ko už mus nepadarys kiti.
Sunykę Lietuvos dvarai byloja apie tai, kad 30 metų nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys mūsų paveldui, todėl kultūros paveldo išsaugojimas privalo tapti valstybės investicinių programų prioritetu. Tam reikia ne tik politinių – teisinių sprendimų, bet atitinkamos visuomenės švietimo, mokyklų ugdymo programų kaitos.
Ypač svarbu, kad ir nacionalinis transliuotojas tinkamai įgyvendintų jam priskirtą misiją kultūros srityje. Lietuvos televizija ir radijas privalo vykdyti nacionalinio transliuotojo pareigas – skatinti patriotizmą, puoselėti krikščioniškąsias Europos vertybes, Tautos istorinės atminties kultūrą, o ne liberalizmą – globalizmą.
