Vaikystėje galvojau, kad mokslininkas – ne tik specifinę sritį tyrinėjantis ir todėl apie ją daugiau nei kiti žinantis žmogus, bet ir išskirtinai protingas: įžvalgus, pastabus, turįs puikią atmintį, mąstantis nuosekliai, preciziškai tiksliai, taip išskirtinai kokybiškai, jog vidutiniam piliečiui nepasiekiama; o humanitaras dar ir rašymo talentą, bent nedidelį, privalo turėti.
Kitaip tariant, galvojau, kad mokslininku gali tapti ne bet kas, o tik išskirtiniai, labai gabūs, pažinimo aistra degantys individai, kuriuos labiau už viską motyvuoja troškimas išsiaiškinti ir suprasti – jei reikės, pamirš valgyti ir gerti (kaip Mikelandželas, tapęs, nenulipdamas nuo pastolių, tol, kol, pasak legendos, prie padų priaugo puskojinės).
Jau pirmame kurse gyvas susidūrimas su konkrečiais mokslininkais truputį aplamdė šį mano naivumą, bet kurį laiką jį tebepuoselėjau – šiaip ar taip, net kartais ir sugebėdami nesuvokti paprasto klausimo ar argumento, jie tikrai nusimanė apie įdomius, man naujus dalykus. Gerbiau jeigu ne asmenis, tai instituciją: Mokslas, Universitetas! Maža ką – visi juk paslysta…
Artėjant diplomo gavimui, mačiau, kaip jie gaunami. Praktiškai – jokio skirtumo, parašysi puikų įdirbį ir analitines kompetencijas demonstruojantį darbą, ar „vandens“ sklidiną, neapginamą bakalaurinio formos kažką – diplomas bus. Na, nebent neatvyktum ar to kažko nepristatytum. Ir tai dabar vadinama aukštuoju išsilavinimu, kuriuo likusį gyvenimą taip didžiuojamasi? – ironiškai klausiau savęs su diplomu rankose (aš žinau, kad žinau, ir moku mažai, o kiti mano kurse – visi! – gerokai mažiau už mane). Bet čia juk tik bakalaurinis, tik pirmoji, kukli pakopa, toliau taip veikiausiai nebus?
Buvo. Tiksliai taip. Stropiai skaičiau būsimų kolegų pranešimus konferencijose, straipsnius akademiniuose žurnaluose, apgintas disertacijas prieš ginantis savąją – ir negalėjau patikėti: kaip?! Mano dėstytojai, profesoriai, kai kurie visai šauniai atrodę per paskaitas… Disertacija, mokslo darbas, pelnąs mokslinį laipsnį – įrodymas mokėjimo analizuoti, adekvačiai apibendrinti, deramai interpretuoti, daryti pagrįstas, apginamas išvadas?
Deja… „Ginamos netgi prastos disertacijos“, kaip sakė vienas profesorius, o jums, pašaliečiai, tikrai geriau nežinoti, kokio blogumo daiktas yra „prasta disertacija“. Ginamos, reiškia, apginamos. Na, nebent kils kokių techninių, politinių arba asmeninių kliūčių. O apsigynus tą pat valandą kuklutis baikštus sutvėrimas bemaž fiziškai padidėja, apauga orumo taukais ir ima pamokomai dudenti pasilikusiems žemesnėje akademinės hierarchijos pakopoje, kurie dar vakar jį nemokamai guodė, drąsino ir konsultavo: Žinai, kas aš?? Daktaras! Docentas! Profesorius!
Ne, čia – anaiptol ne vien Lietuvos ar „posovietinės erdvės“ bėda; mačiau ne vieną aukščiausio tarptautinio prestižo žurnale ar leidykloje pasirodžiusi tekstą, kurio tituluotas autorius nesugeba adekvačiai suprasti ir referuoti aptariamos teorijos, o kritikuoja savo paties susikurtą šmėklą. Girdėjau ne vieną Kembridžo paskaitą, kai daug žadantis įvadas taip niekur, po valandos pastangų, ir neatveda, žadėta išnagrinėti tema neišnagrinėjama, o išvados trivialios arba kabo ore.
Ne, nesakau, kad akademijoje viskas taip: yra ir puikių, adekvačių, išties aukštos kompetencijos mokslininkų bei tekstų, tačiau jie skendi jūroje makulatūros, veiklos imitavimo ir joje tarpstančių rašlių vidutinybių. Visi, kas negebėtų suktis ir išlikti versle, piešti, groti arba rašyti taip, kad atsirastų norinčių mokėti pinigus, bet kilo iš šeimos, kurioje niekas nedirbs „juodo darbo“ – visi, kuriems tereikia padorios sinekūros ir socialinio „kultūringo žmogaus“ statuso – visi jie ir kiekvienas šiandien gali nesunkiai tapti ir tampa mokslininku; jei bus praktiškai nuovokus – netrukus ir profesoriumi.
Vidutiniškumas, intelektinis tingumas, ribotumas ir negabumas šansus labai smarkiai didina: tokie nejaus gėdos, kaltės ir absurdo; nekels bereikalingų klausimų, nesigundys demaskuoti niekdarių kolegų ir bus nepaprastai patenkinti šitokia socialine sėkme. Jie tiki mokslu – t. y. nejudinama, visomis išgalėmis gintina politine vieta, kuri būtent jiems, tokiems, delegavo garbingą „protingiausiųjų luomo“ funkciją. Be prievolės tapti išties protingais.
Mokslas jų rankose – botagas, kuriuo galima autoritetingai užkirsti per nugarą „tamsuoliui“ (net ir kolegai mokslininkui, jeigu jis mokslininku tapo ne maldaudamas ašaringo spanielio žvilgsniu: „Žinau, nieko nesugebu, bet galiu būti naudingas – labai jus gerbiu, visada pritarsiu, net po mirties garbinsiu, prašau…“). Nutildyti bet ką: aš mokslininkas, o tu kas?! Irgi mokslininkas? Ne tos srities! Tos? Tai tik tu vienas toks. Sakai, dar penki? Tai tik penki. Sakai, ir Nobelio premijos laureatas? Tik vienas laureatas, ir jau senas!
Mokslas jų rankose – botagas, kuriuo galima autoritetingai užkirsti per nugarą „tamsuoliui“.
Taip atsiranda TV ekspertų valdžia ir „mokslu grįsta politika“. Bakalaurai – išsilavinę žmonės, nori tik mokslu grįstos politikos, remia kiekvieną mokslu grįstą politiką, todėl, šiam pamerkus, kartoja: „Vakcinų saugumas moksliškai įrodytas – tu ką, mokslu netiki?“ Mat patys tik tiki, užuot supratę. Kažkuo, kas jų galvose užpildo tuščią autoriteto langelį „Paklusk“, paantrašte „Mokslas“.
Kad būtų aiškiau, palikime vakcinas ramybėje: bendresnis teiginys „X saugumas moksliškai įrodytas“ liudija stoką elementaraus supratimo, kas realiai yra „mokslinis įrodymas“ ir kaip konkrečiai empirinis mokslas veikia. Todėl, kad: saugumas (to ar kito dalyko) ne tik faktiškai nėra įrodytas, bet negali būti įrodytas ir niekada neįrodinėjamas.
Tariama, kad preparatas x yra patikimas/saugus/naudotinas, jei, deramai atlikus tyrimus, nepasitvirtina statistiškai reikšmingos koreliacijos tarp preparato poveikio ir nepageidaujamų reiškinių. Tai – visai kas kita, nei „saugumo įrodymas“: tik parodymas, kad būgštauti pagrindo, esamais duomenimis, lyg ir nėra; kitaip tariant, kad neįrodytas nesaugumas. Ir taip toliau, ir panašiai, kiekviename tikėtojų mokslu žingsnyje.
Tikėjimas mokslu – nei mokslas, nei tikėjimas, tik prietaras, religinio tikėjimo substitutas ir karikatūra: ne ta prasme, kuria sakoma, jog „ateistas irgi tiki“ (mokslininkas – nebūtinai ateistas), o kaip aklas baikštus rutiniškas paklusnumas nesuvokiamam ir neinterpeliuojamam autoritetui, kuris – autoritetas, nes autoritetas: nes taip liepia protingesni ir turintys galią, nes socialiai neleistina jam nepasmilkyti.
Ir mobingas: grupinio pranašumo steigimas nesmilkančių „tamsuolių“ atžvilgiu, kurie – tamsuoliai tik todėl, kad mes ir mūsų autoritetas, mūsų klasės pats didžiausias patyčių pitbulis, taip sako. Įkąs, jei neklausysi.
