Dr. Joana Butėnaitė-Switkiewicz. Psichologinis atsparumas. Kaip augti gyvenimo iššūkių akivaizdoje?

ŠaltinisATEITIS

Sode pasodinome graikišką riešutą šiaurinėje namo pusėje, kur mažiausiai patenka saulės. Per paskutinius dvidešimt metų stebėjau, kaip šis medis ne vieną kartą buvo nušalęs, iš pradžių lėtai stiebėsi, kol pagaliau ištvermingai pasiekė namo stogą ir praaugo jį. Stebiuosi jo vidine ištverme nepasiduoti aplinkos poveikiui ir toliau augti.

Žmogaus gyvenime yra panašiai. Pažvelgus plačiau, atrodo, vieni pakankamai lengvai įveikia savo iššūkius, o kiti greitai palūžta. Šiais metais mūsų atliktas tyrimas apie suaugusiųjų psichologinį atsparumą Lietuvoje parodė, kad mūsų visuomenėje atspariausios grupės yra šios: vyrai, jauni suaugusieji (18–34 metų amžiaus), turintys aukštąjį išsilavinimą, nesusituokę ir susituokę, verslininkai ir vadovai, keturiese ar daugiau gyvenantys kartu ir vedantys namų ūkį, gaunantys daugiau nei 700 Eur mėnesinių pajamų vienam šeimos nariui. O mažiausiai atspariausios grupės – moterys, vyresnio amžiaus asmenys (nuo 65 metų), turintys vidurinį ir žemesnį išsilavinimą, našliai ir išsiskyrę, pensininkai ir bedarbiai, vieni ar dviese gyvenantys ir vedantys namų ūkį, gaunantys mažiau nei 500 Eur mėnesinių pajamų vienam šeimos nariui. Tyrimas atskleidė, psichologiškai atsparūs asmenys yra laimingesni, saugesni kasdieniniame gyvenime, labiau patenkinti savimi, savo sveikata, asmeniniais santykiais, gyvenimu su patirtais džiaugsmais ir sunkumais bei patiria mažiau streso.

Priešingai nei galvoja daugelis žmonių, psichologinis atsparumas neturi nieko bendro su streso ar sunkumų vengimu gyvenime. Tai kaip tik yra supratimas, kad gyvenimas yra pilnas ir džiaugsmo, ir sunkumų, o užklupus jiems, svarbu būti pasiruošus juos priimti, mokytis iš jų ir tapti stipresniam. Asmens atsparumas suteikia jėgų lengviau atsigauti ir klestėti susidūrus su iššūkiais.

Išvertus pažodžiui iš anglų kalbos, psichologinis atsparumas reiškia atkurti tylą. Tai galime suprasti, kaip atgaivinti vidinę tylą ir harmoniją mumyse. Šis procesas apima du aspektus: mūsų atsaką į stresinius įvykius, tai yra atsigavimą po streso ir grįžimą į pradinę prieš stresinę būklę; psichologinį augimą. Streso akivaizdoje mes galime elgtis skirtingai:

  1. Pasiduoti stresui: jaučiuosi bejėgis, pasilieku tokioje būklėje ir negebu normaliai funkcionuoti.
  2. Būti pažeistam ir dalinai atsigauti: jaučiuosi silpnas ir tik iš dalies funkcionuoju.
  3. Grįžti į pradinę būklę: valdau stresą ir jaučiuosi panašiai kaip prieš patirdamas stresą.
  4. Streso pagalba augti: tampu tvirtesnis ir išmintingesnis.

Tai kur yra ta paslaptis, kaip atsispirti ir atsigauti susidūrus iššūkių akivaizdoje? Visų pirma, turime teisę pasirinkti: jaustis apiplėšti ar apdovanoti gyvenimo iššūkių. Antra, turime stengtis užsiauginti savo atsparumo raumenis.

Tam tikrais gyvenimo momentais susiduriame su ypatingais sunkumais, kaip artimojo liga, netektis, skyrybos ar kiti skaudūs įvykiai. Ne visi su sunkumais susidoroja vienodai. Kai kurių veiksnių mes nekontroliuojame, kaip mūsų genai, kultūra, praeities įvykiai. Kas priklauso nuo mūsų? Napoleonas yra pasakęs: „Stiprus žmogus yra tas, kuris gali valdyti savo mintis ir jausmus.

Genai veikia mūsų atsaką į stresą, nervų sistemą, imuninę sistemą ir hormonus, atsakingus už gerą nuotaiką. Nors genai vaidina svarbų vaidmenį, bet svarbu atminti, kad prigimtis ir aplinka bendradarbiauja formuojant mūsų atsparumą. Gyvenimo patirtis, kultūra ir elgesys sąveikauja genais ir neurobiologinėmis sistemomis, atsakingomis už mūsų reakciją į stresą. Stiprindami sveiką gyvenimo būdą, teigiamai veikiame savo prigimtį, geriau valdome save ir savo aplinką.

Ankstyvoji vaikystė gali teigiamai ar neigiamai paveikti tai, kaip vėliau susidorosime su iššūkiais. Įvairios traumos ir piktnaudžiavimas žalingomis medžiagomis gali sukelti centrinės nervų sistemos pakitimus ir didesnį pažeidžiamumą stresui. Dėl išmokto bejėgiškumo atrodo, kad negalime pakeisti savo aplinkybių ar situacijos. Suvokus, kad įmanoma pakeisti elgesį, tai padeda nesijausti taip beviltiškai.

Mūsų kultūra formuoja atsparumą, nes ji veikia, kaip matome save ir kaip esame susiję su kitais. Šie įsitikinimai, vertybės ir lūkesčiai nulemia iš dalies ir mūsų elgesį. Tai ne tik tautybė ar religija, bet kultūra mūsų šeimose ir darbe. Tos kultūros, kurios skatina bendradarbiavimą, patikėjimą, atvirą bendravimą ir stiprias vertybes, stiprina atsparumą tiek bendruomenės viduje, tiek paties asmens gyvenime. Šeimos kultūra ypač svarbi, nes formuoja vaiko savęs suvokimą ir savivertę.

Mūsų išsiugdyti įpročiai padeda įveikti iššūkius ir sunkumus. Įveikos įgūdžiai yra dviejų tipų: padedantys tinkamai prisitaikyti (adaptyvūs) ir netinkamai prisitaikyti (neadaptyvūs). Tinkami įgūdžiai padeda įveikti stresą ir yra naudingi kūnui ir psichikai. Netinkami įgūdžiai sumažina nerimą ir tokiu būdu padeda atsigauti, bet yra kenksmingi sveikatai. Adaptyvių įveikos įgūdžių pavyzdžiai: išlikti ramiam ir valdyti stresą, suprasti savo jausmus, rasti naujus kūrybiškus sprendimus, aktyviai susidurti su savo baimėmis, realiai vertinti situacijas, rūpintis savo fizinės ir emocinės sveikatos poreikiais. Pasirinkti vengti susidurti su baimėmis, vartoti alkoholį, be saiko valgyti ar pasinerti į darbą, laikytis netinkamo miego režimo – tai neadaptyvių įgūdžių pavyzdžiai. Adaptyvūs įgūdžiai padeda prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių išliekant psichologiškai bei emociškai stabiliam. Šių įpročių galima išmokti, net jei netinkamas prisitaikymas buvo įprastas dalykas.

Mūsų kūnas gali palengvinti atsparumą ir apsaugoti nuo neigiamo streso poveikio. Kai jaučiamės fiziškai sergantys ar pavargę, gyvenimas tampa sunkesnis. Tuomet sunkiau aiškiai galvoti, veiksmingai dirbti ir džiaugtis gyvenimu. Fiziškai mus sekina įvairūs vidiniai ir išoriniai dalykai: miego, aktyvumo, tinkamos mitybos stoka, prastos gyvenimo sąlygos, įtemptas darbas. Todėl mums truks kovos jėgos, kai atsidursime streso akivaizdoje. Turime suvokti savo fizinį gyvenimą, kaip praturtinantį arba žalojantį mūsų sveikatą. Jis arba aprūpina mus reikalingu maistu, kuris sustiprina mūsų gyvybingumą, arba sutrikdo to maisto tiekimą, sumažindamas mūsų gyvybingumą. Pamaitinkime savo kūną, kad galėtume augti, o ne džiūti. Šis maistas kūnui yra ramus miegas, maistingas valgis, fizinė veikla ir laikas gamtoje.

Išlaikyti emocinę pusiausvyrą yra svarbu susidūrus su iššūkiais. Teigiamos emocijos skatina mus jaustis stipriems ir pasitikintiems savimi. Kita vertus, įkyrios neigiamos emocijos verčia mus jaustis bejėgiškai, baimė ima vadovauti mūsų mintims ir mąstymui. Atsparūs asmenys geba reguliuoti savo jausmus, mintis ir veiksmus streso akivaizdoje, o atsigaunant po streso išlieka pozityvūs ir atviri. Svarbu neigiamas emocijas pripažinti kaip signalus, perspėjančius apie galimą grėsmę, bet neleisti joms valdyti mus. Dėmesingumas, savęs stebėjimas ir relaksacijos gali padėti mums reguliuoti emocijas, taip atkuriant vidinę harmoniją ir pozityvumą. Tyrimai įrodo, kad humoras padeda išlaisvinti stresą, stiprina santykius ir apsaugo nuo streso. Juokas atpalaiduoja mūsų atsaką į stresą, suteikia jėgų ir numalšina įtampą. Be to, jis pagerina mūsų imuninę sistemą, nuotaiką ir sumažina skausmą. Turime pasirinkimą pasinaudoti savo gebėjimu juoktis streso metu.

Atsparus asmuo išlaiko proto aiškumą, kai apima baimė ir suaktyvėja mūsų reakcija į stresą. Tuo metu išskiriami streso hormonai į mūsų organizmą, sumažėja geros savijautos hormonų kiekis. Dėl to mūsų elgesys gali tapti pagrįstas baime, o gebėjimas aiškiai mąstyti ir priimti tinkamus sprendimus ribotas. Tyrimai rodo, kad pozityvumas padeda iššūkių akivaizdoje ir susijęs su geresniais įveikos įgūdžiais, trumpesniu atsigavimo laiku, geresne sveikata, gerove ir savęs valdymu. Turimas optimizmas  padeda judėti į priekį: vertinti sunkumus kaip augimo ir mokymosi galimybę, priimti ir lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių, pripažinti ir mokytis iš savo klaidų. Priešingai, neigiamas požiūris į save ir pasaulį sustiprina streso suvokimą, sumažina gebėjimą save valdyti ir tikėjimą, kad iššūkiai yra įveikiami. Tokį požiūrį kuria neigiamas pokalbis su savimi, ribojantys įsitikinimais ir nelabai veiksmingi įveikos įgūdžiais.

Mes esame tarpasmeninės būtybės. Norime priklausyti ir būti kartu. Paramą ir palaikymą gauname iš savo artimiausios aplinkos, o kartais ir iš specialistų. Stipraus palaikymo rato turėjimas ir paramos siekimas yra susiję su atsparumu. Tai sustiprina mūsų gebėjimą augti iššūkių akivaizdoje. Stipresni tarpusavio ryšiai pagerina gyvenimo kokybę ir trukmę. Priešingai, paramos trūkumas susijęs su didesne depresijos rizika ir silpnesniu kontrolės jausmu. Sugebėti užmegzti sveikus tarpusavio santykius, suprasti savo ir kito jausmus bei perspektyvas yra atsparaus asmens savybės. Tarpusavio parama yra svarbi tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai, nors santykiai gali skirtingai mus veikti. Kokybiški santykiai stiprina mūsų atsparumą: sumažina stresą, pagerina elgesį ir pagreitina sveikimą, o toksiški santykiai sukelia kančią, pasitikėjimo savimi trūkumą ir savikontrolės praradimą. Asmuo gali net bausti save įvairiu elgesiu, pavyzdžiui, nevalgydamas ar kitais būdais save žalodamas. Su pagalba galime išmokti užmegzti mylinčius sveikus tarpusavio santykius, kurie skatins mūsų augimą. Pažindami save suvokiame savo esmines vertybes, priimame iššūkį priimti ir pamilti save tokius, kokie esame. Pažvelgę giliau į dabartinius santykius, mokomės veiksmingiau bendrauti, priimti savo įsipareigojimą, vertę to, kas mums duota ir kas gauta, stiprinti užuojautą ir išreikšti dėkingumą.

Vidinė įsitikinimų sistema, kuria grindžiamos mūsų vertybės, moralė ir tarpasmeninis elgesys, turi stiprią įtaką mūsų atsparumui. Čia svarbus dvasingumas, kuris apibūdina mūsų santykį su transcendentiniu gyvenimu. Pripažinimas, kad yra kažkas didesnio už mus pačius ir daugiau nei mūsų pojūčiai ir tai yra dieviška, gali sukelti ramybės, šventumo ar gilų gyvumo ir tarpusavio ryšio jausmą. Tyrimai įrodė, kad dvasingesni asmenys išlieka atsparesni traumoms, yra sveikesni, mato gražesnį pasaulį ir yra bendruomeniškesni. Lietuvių tyrimas atskleidė, kad represuoti į Sibirą nurodė tikėjimą Dievu kaip pagrindinį būdą įveikti sunkumus ir buvo dvigubai dvasiškai stipresni nei nerepresuoti asmenys. Turintys stiprų tikslo ir prasmės jausmą lengviau atsispiria ir atsigauna iššūkių akivaizdoje. Žiūrėjimas į savo sielą padeda mums būti sveikesniems, optimistiškiems, surasti tarpusavio palaikymą ir atrasti sunkumų prasmę.

Dabar turime prieš save pasirinkimą, ar norime atsispirti ir augti, ar džiūti savo gyvenime. Kai kurių dalykų negalime pakeisti, o tik su jais susitaikyti. Vis dėlto, nors būti pažeistam yra sunku, svarbu pripažinti savo žmogišką stiprybę ir pasiaukojimą šioje situacijoje. Tam tikslui galime pasiryžti mažiems pasikeitimams skiriant kasdieninio dėmesio savo kūnui, mintims, jausmams ir sielai.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

  1. Ačiū Autorei už tokį išsamų, “žmogiška kalba” parašytą straipsnį, kuriame gvildenamos labai svarbios problemos kiekvienam mūsų dienų žmogui. Išvada – tik Tikėjimas duoda žmogui jėgų nugalėti visus gyvenimo kelyje pasitaikančius iššūkius ir NEPALŪŽTI, bet netgi – dar labiau sutvirtėti. Kiekvienu kritišku ir, atrodytų, pražūtingu momentu, Viešpats ateis į pagalbą. Tik reikia Jo nuoširdžiai šauktis: VIEŠPATIE, ATEIK MAN PADĖTI, GELBĖK MANE, VISAGALI!!!

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte