Dr. Gintautas Vaitoška. Lietuva ir dvi jos laisvės

Sužlugus komunistiniam režimui, godžiai kvėpėme laisvę. Jos gėlė buvo palaistyta rezistentų krauju. Kartu buvo ir roko maršas; kaip kartą sakė vienas populiarios muzikos kritikas, „mes žinojome, kas vyksta Woodstocke ir taip pat mėginome tai daryti.“ Šalia kitų dalykų, „tai“ reiškė ir „laisvą seksą.“

Roko maršas reiškė abi laisves: ir dvasios ir kitokią. „Laisvajame pasaulyje“ žodžio, minties ir tikėjimo laisvė tuo metu reiškėsi kartu su seksualine. Politine prasme – tai Amerika, kurioje abi šios laisvės reiškėsi stipriausiai, mus išlaisvino iš sovietinio režimo priespaudos. Tačiau dvasine prasme mus laisvino drąsa. Popiežius, 1979 m.  pasakęs milijonams lenkų „Nebijokite!” ir mūsų Rezistencija, Lietuvos miškuose ir sovietų lageriuose pasirinkusi dvasios, o ne kūno laisvę.

1989-aisiais niekas nereflektavo laisvės dimensijų: jos vaizdiniai talpino ir minias prie bažnyčios durų (nes viduj nebebūdavo vietos), ir spalvingą, turtingą, laisvą ir patogų gyvenimą Vakarų šalyse. Taip pat ir roko maršo dalyviai savo energija griovė režimą: pokario kraujo sėkla dygo ir jų širdyse. Išties ne visi meldėsi kūnui ar išpažino ar sex, drugs & rock’n’roll gyvenimo filosofiją. Tačiau atskirti pelus nuo grūdų nebuvo lengva: gražieji bitlai, muzikalusis Queen ar patrakęs Mick‘as Jagger‘is savęs tikrai niekaip nevaržė – ir jie taip pat buvo to laisvės vaizdinio dalis. 

Pastebėkime, kad tie gražūs Vakarų gyvenimo vaizdai kalba apie laimę. Tad laisvė, kaip sako filosofai,yra priemonė laimei pasiekti. Niekas nenorėtų būti laisvas tam, kad būtų nelaimingas. Laimės siekiame ir dabar – tame tarpe ir mūsų politinės partijos. Galima neabejoti, kad ir Laisvės partija siekia, kad Lietuvos žmonės būtų laimingi.

Tad čia iškyla „paprastas“ klausimas: kas daro žmogų laimingu? Klausimas nėra naujas.

Maždaug nuo 17 amžiaus Vakarų kultūroje laimės kriterijumi tapo gera savijauta. T.y. nebe „ėjimas dorybės takais“  kaip sako mūsų himnas  ir kaip skelbė Antika bei judėjų – krikščionių tradicija, tačiau tai, kas malonu. Dorybė tebegerbiama ekonomikos sferoje, bet seksualinėje srityje – ne. Mūsų krašte emocijos kultas dar gana naujas dalykas, tačiau Amerikos ir Europos panirimas į malonią savijautą mus jau taip pat apsėmė. Net įsivaizduoti laimę kitaip atrodo sunku. Laimė susideda iš to, kas man „faina.“

Laisvės partija teigia, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti. Tačiau, kaip sakytų Orwelas, kai kurie piliečiai jai yra „laisvesni“. Liberalios Europos jėgos tuos, kurie laisvę supranta kitaip, sodina į kalėjimus.

Kaip rašo McIntyre, Aristoteliui ir Platonui laimingas buvo doras žmogus. T.y suvaldantis savo emocijas ir atsižvelgiantis į „visuomeninį interesą.“ Toks laimės supratimas sukūrė Vakarų civilizaciją. Dorybė nėra nemaloni – būti kilniam yra giliausias žmogiškas malonumas.

Dorybė nėra nemaloni – būti kilniam yra giliausias žmogiškas malonumas.

Emociniai malonumai – pavyzdžiui maloniai jaustis išgėrus arba ko nors parūkius – nėra vienareikšmiškai vertingi, nes juos skanaujant galima įklimpti į gyvenimą sugriaunančią priklausomybę. Tad iškyla bent jau saiko klausimas. Tačiau, regis, laimės sutapatinimas su malonia emocija kelia ir daugiau klausimų.

Pavyzdžiui, ar vyras, užsivilkęs moters sijoną, išties taps laimingas? Gali būti, kad jis labai nori tapti moterimi. Tačiau ar jam pavyks? Jo organizmas turės būti verčiamas tapti „moterišku“ masyviomis, neterapinėmis moteriškų hormonų dozėmis; po kastracijos jis taps nevaisingas. Ar vėliau nepasigailės? Žymus švedų tyrimas rodo, kad po trumpalaikės euforijos, pakeitę gimtį (lytį) žmonės žudėsi 19 kartų dažniau nei kiti. Ar atpirks jo stresą revoliucinis populiarumas mūsų „atsilikusiame“ krašte?

Jausmas dažnai mus apgauna. Neretai laimingu žmogų daro jausminio komforto atsisakymas vardan kilnaus tikslo. Šiandien Lietuvos šauliai eina į ligonines slaugyti COVID-19 pacientų ne dėl malonios savijautos. Tačiau taip pasielgęs žmogus jaučiasi laimingas.

Tad ar galima Lietuvos laisvę statyti pagrindinai ant jausminio komforto?  Paklauskime savęs, ar tai tokios laisvės siekė laisvės kovų dalyviai? Norint atsakyti teigiamai, šalia kitų dalykų taip pat reikėtų parodyti, kad, tarkime, jei vienas Lietuvos partizanų būtų panorėjęs tapti moterimi ir  apsivilkęs suknelę, toks jo noras būtų buvęs pilnai suprastas ir gerbiamas. Taip pat – dabar jau „jos“ – lytinis potraukis vyrams – sakykime, vienam iš kovotojų – būtų buvęs gerbiamas ir visai galimai patenkintas.  Skamba nepagarbiai laisvės kovų dalyviams? Bet tokia yra emocijų ir seksualinių pojūčių laisvės logika. 

Tokios laisvės dabar Lietuvoje siekiama mėginant priimti Stambulo konvenciją. Įsivaizduokime, kad pasipriešinimo okupacijai kovotojai būtų pranašiškai numatę, kad jų laisvoje Tėvynėje bus ne tik leidžiama vyrams „būti“ moterimis, tačiau dar daugiau: tie, kurie apie tokias moteris atsilieptų kritiškai, užsitrauks teisinę atsakomybę. Būtent tai reiškia Stambulo konvencijos draudimas diskriminuoti dėl lytinės tapatybės. Toks įstatymas šiai „moteriai“ partizanų žeminėje nebūtų leidęs pasakyti nė vieno neigiamo žodžio. 

Nors maloni savijauta yra geras dalykas, gerbiame tuos, kurie emocijas geba valdyti. Laisvės kovotojai, ėję „dorybės takais“, tikrai buvo išsiugdę klasikinę susivaldymo dorybę. Be jos nei bunkeryje pasėdėsi, nei KGB tardymus ištversi. Beje, tai dėl seksualinio nesusivaldymo žlunga civilizacijos. II amžiuje prieš Kristų istorikas Polybius skundėsi, kad vyrai tenkina savo geismus vieni su kitais ir su prostitutėmis, ir dėl to tuštėja Graikijos miestai. Graikiją okupavo Roma, kurią po dviejų šimtų metų taip pat pakirto moralinė ir demografinė krizė. Ją užkariavo ne ką doresni barbarai – tik jų seksualinis instinktas, naudojant Sigmundo Freudo terminą,  nebuvo pažymėtas „inversijos.“

Emocijų laisvė yra gerokai trumparegiška. Malonu gyventi gražiame name su „modelio“ grožio žmona ar vyru, retos veislės augintiniu prie židinio ir dviem blizgančiais BMW prie namo durų. Trumpaplaukis augintinis neapvelia baldų, o murzini mažamečiai vaikai nedrumsčia ramybės. Tačiau kyla klausimas ar laikui atėjus neprireiks šiai žaviai porai tarnybų, populiarėjančių  Japonija, pagalbos: atrasti numirusius, apie kurių mirtį niekas nesužinojo. Miunchene 50 procentų būstų gyvena vienas žmogus; Osle tokia procentinė dalis viršija 60. Žinoma, maloniai pagyvenus, lieka malonios mirties (eutanazijos) galimybė.

Apkaltinti Laisvės partijos amoralumu negalima. Homo sapiens tranformacija į homo sentimentalis yra epochinis Vakarų kultūros (saulėlydžio?) poslinkis. Jo šaknys daugialypės, siekiančios bent jau Jean‘o Jacques‘o Rousseau požiūrį, kad moralu yra tai, kas žmogui nuoširdžiai patinka.  Tačiau už laisvę turime būti dėkingi tiems, kurie virš emocijų gebėjo iškilti.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis