Mano vaikystėje rodė tokį filmą „Paaugliai visatoje“, kuris labai patiko to meto vaikams (taip pat ir man). Jame rodė, kaip paaugliukai žvaigždėlaiviu skrido į Šedaro žvaigždės sistemos (Kasiopėjos Alfa) planetą.
Filme to meto mokslininkai buvo paskaičiavę, kad kai paaugliai pasieks savo skrydžio galutinį tikslą, jie bus jau suaugę ir galės brandžiai spręsti esamas problemas. O skrydžio metu jie „lankė“ pamokas, t. y. mokėsi. Filme į tą skrydį paaugliai buvo atrinkti labai kruopščiai, pateko tik geriausi iš geriausiųjų (vienas prasmuko apgaule). O žvaigždėlaivio vadu tapo pats geriausias. Todėl kai, pagal filmo scenarijų, įvykus nenumatytam atvejui (krizei), jie į galutinį tikslą atskrido būdami paaugliais, iškilusių problemų sprendimai buvo pakankamai brandūs.
Stebint kas vyksta šiuo metu mūsų valstybėje, tenka pripažinti, kad yra labai daug paralelių su mano minėtu filmu. Situacija, kuri tęsiasi jau nemažai laiko, priimami sprendimai ir tų sprendimų pasekmės mūsų gyvenimui rodo, kad, deja, mūsų valdžioje šiuo metu yra „paaugliukai“. Aš neturiu galvoje amžiaus metais (darbo metu universitete man teko sutikti labai brandžių jaunų amžiumi asmenybių). Sakydamas „paaugliukai“ aš turiu galvoje nebrandžias asmenybes, kurioms gyvenime dar reikia labai daug ko išmokti.
deja, mūsų valdžioje šiuo metu yra „paaugliukai“.
Universitetai, kitos ugdymo įstaigos, praktinė veikla yra labai gera vieta bręsti asmenybei, įgyjant reikiamas kompetencijas savo karjeros trajektorijoje. Tą daugybė „paaugliukų“ ir daro, patapdami brandžiomis asmenybėmis, pasiruošusiomis atsakingiems sprendimams savo gyvenimo kelyje.
Deja, bet galima pastebėti negeras tendencijas, kad dabar į politiką, o konkrečiai į valdančiąsias partijas ateina vis daugiau žmonių, kurie augo „šiltnamio“ sąlygomis, visiškai be jokios rimtesnės praktinės veiklos patirties, juo labiau vadybinės, žmonės, kurie vaikystėje, paauglystėje nespręsdavo savarankiškai iškilusių problemų (už juos tą darydavo artimieji), t. y. „paaugliukai“, savo asmenybės brandos kontekste.
Kad mūsų Seime daug „paaugliukų“ matosi iš jų maištingumo (duokit mums narkotikus, ir taškas), apsirengimų (mitiniais herojais ir kt.), atstovavimo tik „savo“ rinkėjams, vaikiškų įsižeidimų todėl, kad kažkas neklauso ką pasakiau, noro pasipuikuoti menama valdžia įsijautus, kad aplink tave sukasi pasaulis, ašarų, kai gauni ne tai, ko tikėjaisi ir kt.
Dar daugiau, į politiką ir į valdančiąsias partijas tampa madinga „prastumti“ savo išlepintus sūnus, dukras, anūkus, ar šiaip giminaičius, augusius „šiltnamyje“, kiek matosi – labai kaprizingus, arogantiškus vaikus, kurie buvo pripratę, kad tėvai, seneliai ir kiti giminaičiai tenkino visas jų užgaidas, diegdami, kad jie yra „elitas”, formuodami jų požiūrį į „prasčiokus”, būdami jiems kaip skydas nuo išorės negandų.
į politiką ir į valdančiąsias partijas tampa madinga „prastumti“ savo išlepintus sūnus, dukras, anūkus, ar šiaip giminaičius, augusius „šiltnamyje“.
Suprantu aš tuos tėčius, mamas, senelius. Noras užtikrinti savo vaikams, anūkams „švarias“ darbo sąlygas, su garantuotu, pakankamai geru atlyginimu ir galimybe „pasidaryti“ pinigų „iš šono“, neturinti jokios realios atsakomybės („jei nepatinka, po ketverių metų išsirinksite kitus“ nesiskaito, čia ne atsakomybė), yra tikrai didelė pagunda.
Noras pasididžiuoti savo vaiku ar anūku giminės suvažiavime yra irgi stiprus faktorius. Juo labiau, kad paskutinius 15-20 metų Seimo nario, o vėliau ir Europos Parlamento nario, darbas buvo labai geras. Viskas tekėjo daugmaž gan įprasta vaga. Gauni nurodymus, juos vykdai. Į darbą gali eiti, gali neiti (svarbu ateiti, kai vyksta kažkoks partijai „svarbus“ balsavimas. Gali net nežinoti už ką čia balsuojama, svarbu, kad balsuoti „teisingai“).
Gali kalbėti ką tik nori, gali nekalbėti visai 4 metus. Gali keliauti visus metus ne už savo pinigus. Gali eksperimentuoti, žaisti padarydamas šimtamilijoninius nuostolius. Tai kodėl gi tokio darbo neparūpinus savo vaikams ar anūkams?
O kadangi Seimo nariu gali būti bet kas, tai gal galima savo mylimiems vaikams ir anūkams kaip žaisliuką parūpinti ir ministro portfelį? Vis gali stipriau pasipuikuoti, kad va -ienės -iukas tik Seimo narys, o mano tai va, ministras, ar Seimo kažkokio komiteto pirmininkas.
O kas čia tokio? Jei vaikas nežinos kaip „ministrauti“, visada gali atbėgti pas mane (juk atbėgdavo, kai negalėjo pats „Lego“ sudėti), padėsiu. O jei kas bandys mano vaiką ar anūką skriausti, tai aš pats nuvažiuosiu į Seimą ir parodysiu jiems kur kojos dygsta (juk į mokyklą važiuodavau auklėti mokyklos direktorių ir mokytojus, kurie suabejodavo mano vaiko ar anūko genialumu), ar socialiniuose tinkluose iškeiksiu.
Ir parūpino.
Būtų visai nieko tokio. Būti Seimo nariu, kai nėra krizių, kai plūsta ES pinigai, kai turi dar po 3 ar 4 patarėjus (o į juos juk gali prisiimti savo draugelius), nėra taip ir sunku, tą pilnai gali daryti bet koks „paauglys“. Patyrę verslo įmonių vadovai, užmerkdavo akis į paaugliukų siautėjimus valdžioje tol, kol jie netrukdė dirbti.
Premjerė Ingrida Šimonytė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen / BNS nuotr.
Tačiau, krizių laikotarpiu būti vien kažkieno sūnumi, dukra ar anūku, jau nebeužtenka. Čia jau reikia vadybinių kompetencijų ir asmenybės brandos, kad galėtum priimti brandžius sprendimus.
Ir čia pasimatė didelis skirtumas tarp filmo ir mūsų realybės. Jei filme buvo atrinkti geriausi bei jų sprendimai leido susivienyti ir išspręsti esamas problemas, tai mūsų realybėje pasimatė, kad vadovauti žvaigždėlaiviui vardu „Lietuva“ paskirti švelniai tariant ne patys šviesiausi protai. Apie susivienijimą spręsti problemas kalba net neprasideda. Dar daugiau, vyksta tikslingas priešinimas. Kas nesižavi manim, tas priešas.
vadovauti žvaigždėlaiviui vardu „Lietuva“ paskirti švelniai tariant ne patys šviesiausi protai.
Paaugliukų „trepsėjimų“ kojyte krizių laikotarpiu niekas neklauso (A. Lukašenka, V. Putinas ar Xi Jinping, A. Merkel ir kt. ), nėra „valytojos“ kaip namuose, kuri vaikui sudaužius vazą (pridirbus klaidų vidaus ir užsienio politikoje) viską sutvarko ir pati prisiima kaltę prieš tėvus, kad tai ji padarė (Paviloniukas nesiskaito).
Vaikučių išmoktais eilėraštukais (kalbomis apie karves, „krizikes“ ir pan.), kuriuos jie buvo pripratę deklamuoti užkelti ant kėdutės, „alpstant“ iš „susižavėjimo“ aplinkiniams, krizės laikotarpiu, geri dėdės ir tetos (verslininkai) jau nebesižavi. Dar blogiau – jie vis garsiau kalba, kad tas eilėraštuko deklamavimas yra labai prastas. Jiems reikia brandžių sprendimų.
Mamytės, tėčiai ar seneliai, pasirodo, gali apginti tik lokaliai (Seime pabarti oponentus ar socialiniuose tinkluose iškeikti abejojančius vaiko ar anūko genialumu). Globaliai žaidžia didieji žaidėjai ir nors savoje aplinkoje mamas, tėčius ar senelius daug kas pažįsta ir kažkam jie yra autoritetai, pasirodo, kad Xi Jinping ne tai, kad neklauso ką jie sako, jis tiesiog net nežino kas jie tokie yra.
Tuomet prasideda desperacija, užsidarymas, priešų viduje ir išorėje ieškojimas. Tas ypač aiškiai pasimatė dabar visur aptarinėjamame Sausio 13 d. „minėjime“. Tai, kas įvyko sausio 13 d. yra pasekmė – pasekmė nebrandžių sprendimų praeityje. Ir ta pasekmė niekur nedings, jei bus slepiamasi už tėčių, mamų ar senelių nugarų. O tėtės, mamos ir seneliai desperatiškai gindami savo atžalas ir jų draugus pameta protą ir vietoje to, kad įkrėtus gerai į kailį savo atžaloms, ima aklai ginti jas gilindami ir taip jau gilią prarają.
Mokslas sako (tikėkite mokslu), kad asmenybės branda pasireiškia ir per tai, kaip asmenybė, reflektuodama savo praeityje įgytą patirtį, geba priimti sprendimus dabar, numatydama jų pasekmes ateityje. Jei nėra patirties, pasekmių numatymas apsiriboja geriausiu atveju valandai, dienai, savaitei ar mėnesiui į priekį. Tuomet atlikę veiksmą „A“ ir gavę atoveiksmį „B“, žemos brandos asmenybės nustemba, kad nustebo – o, geras, mes nesitikėjome, kad bus tokia reakcija.
Ir tuomet vieni bėga su ašaromis save filmuodami ir rodydami tai socialiniuose tinkluose, kiti desperatiškai ieško priešų, kaltina kažką.
Blogai, labai blogai.
Gali kilti klausimas, o ką gi daryti?
Filme paaugliukams krizinėse situacijose į pagalbą ateidavo labai brandus dėdė, kuris patardavo ką reikia daryti. Ir protingi paaugliukai klausė jo.
Mes visi kiek galime turime jiems padėti. Jie niekur nedings, bent jau artimiausius 3 metus.
Galvoju, gal galėtų ir mūsų paaugliukų esančių valdžioje tėtės, mamos ir seneliai, nusamdyti tikrai stiprius patarėjus (kaip mokyklose korepetitorius), ir prigrasinti, kad vaikai ir anūkai (jei ir toliau norės ateityje žaisti Seimo narius ir ministrus) jų šventai klausytų ir mokytųsi įgydami taip reikalingą patirtį. Nors sunkiai tą įsivaizduoju. Auklėjimo klaidos vaikystėje taip lengvai neišsitaiso „paauglystėje“. Bet pabandyti verta.
O kai tie stiprūs patarėjai sutvarkys viską (kaip namuose jų pridirbtą betvarkę sutvarkydavo pasamdytos valytojos), tuomet vaikai ir anūkai vėl galės žaisti „ministrus“ ir „Seimo narius“.
P. S. žiūrėjau, kaip ta vargšė mergaitė (kiek žinau, ji yra Seimo narė) apsiašarojusi bėgo iš sausio 13 d. minėjimo ir tikrai nuoširdžiai pagailo jos. Vargšiukė. Nepasiruošusi ji šiam darbui. Sunkiai įsivaizduoju R. Juknevičienę, Č. Juršėną, A. Kubilių ar kitus brandžius politikus kūkčiojančius (ir tai dar transliuojančius) socialiniuose tinkluose. Gaila ir kitų „paaugliukų“, kurie nesupranta, kur jie pateko ir ką jie turi daryti.
