Dr. Egidijus Vareikis. Ukrainos Zelenskis prancūziškame Verdene

Populiarus britų savaitraštis „The Economist“, vienoje iš savo savaitinių skilčių sugretino dviejų nedidelių miestų – Ukrainos Bachmuto ir Prancūzijos Verdeno likimus. Abu miestai tapo neabejotinais „savų“ karų simboliais, tad sugretinimas išties vertas dėmesio, vertas atsiversti karo istorijos aprašus.

Apie Bachmutą šiandien žino daugelis, žino kiekvienas savaip, pagal savo jautrumą ar „sugedimo laipsnį“. Prisipažinsiu, kad buvau tame mieste vienos iš savo diplomatinių misijų metu, bet dar gerokai iki šios miesto apgulties. Bendravau su vietine administracija, tada pasitraukusia iš Donbaso, tebeturiu suvenyrinį druskos maišelį su užrašu „Donbaso druska“ iš netoliese esančio (beveik jau ir buvusio) Soledaro. Bachmutas tada priminė veikiau nieko neišsiskiriančią provinciją, nei kokią tvirtovę. Bet šiandien jis simbolis daugeliu prasmių – nuo pasiryžimo gimtis iki bukaprotybės griauti. Rusai sako, kad Bachmutą pagaliau užėmė, bet, tiesa, labai jau ir nesigyrė, nes tai ką užėmė yra jau visai nebe miestas, tiesiog niekas. O sekmadienį (kai viską buvau parašęs) sužinojau, kad nedidelę dalį to buvusio miesto ukrainiečiai atsiėmė. Dėl tų griuvėsių per beveik metus žuvo keliasdešimt žmogiškų būtybių, visokių – buvo čia ir tikrų karių, ir uniformomis aprengtų „mobikų“, ir nusikaltėlių, ir svieto perėjūnų, ir… Tokie karo veidai.

Verdeno mūšis truko irgi apie metus. Žuvusių čia buvo šimtai tūkstančių. Jei Bachmute, kaip skaičiuojama, vienas užimtas miesto metras rusams kainavo daugiau kaip dvi gyvybes, tai Verdeno apylinkėse kaina buvo dar didesnė. Vokiečiai ir prancūzai „sumokėjo“ beveik lygiomis dalimis…

Tiesa, ne viskas yra vieno ir kito mūšio kopija, nors panašumų išties daug. Abu mūšiai buvo „mėsmalės“, kurioms gyvybės buvo ne žmogiškos būtybės, o veikiau statistika. Verdeno apylinkės, kur žemė tiesiogine prasme sumaišyta su žuvusiųjų kūnais, šiandien niekas negyvena.

Ar kas nors gyvens Bachmute, kai karas pasibaigs? Abu miesteliai karo strategų planuose turėjo būti tik mažos „tarpinės stotelės“ kelyje į kur kas didesnius pasiekimus, bet tapo tais kupsteliais, nuvertusiais didelius vežimus. Abu miesteliai tapo besiginančios pusės sumanumo, susitelkimo ir stiprybės simboliais. Verdenas nebuvo pagrindinė galutinės prancūzų pergalės priežastis, bet pergalės sinonimu tapo. Toks, tikriausiai, bus ir Bachmutas.

Tikiu, kad bus, nors karo Ukrainoje pabaiga yra dar tik šviesa tunelio gale. Karo teorijų ir praktinės karybos specialistai, tiesa, jau žino, kaip galima jį laimėti, tačiau žinojimas yra tik didelio proceso pradžia.

Pirmasis pasaulinis karas (ir Verdenas – geras jo pavyzdys) buvo tipiškas karas, siekiant priešininko išsekinimo. Tuomet greičiau „išseko“ Vokietija (dar anksčiau Rusija), ir niekam neprireikė šturmuoti Berlyno. Karas baigėsi, pasirašius kapituliaciją traukinio vagonėlyje. Antrasis pasaulinis karas taip pat sekino, bet ne išsekino – teko „imti“ Berlyną ir sulaukti Reicho vado savižudybės.

Ukrainos karą, pasak žinovų, šalys kariauja skirtingai. Rusai siekia išsekinti priešininką, mano, turį daugiau resursų, mano turį ne tik daugiau „mėsos“, mano (ar jau manė), kad gali priešininką palikti be elektros, gali sušaldyti ir dar daug ką gali, nes Rusija didelė. Ukrainiečiai mano, kad karą reikia paversti manevriniu karu, laimėti mūšio lauke. Tad rusai kariauja kažką panašaus į seną Pirmąjį pasaulinį, gi ukrainiečiai kažką modernesnio. Ir kovoje dėl Bachmuto, pasibaigusio griuvėsiais, tai matėsi.

Karo reikalų žinovai sako, kad senka ne tik amunicijos atsargos ar kareivių skaičius. Išsekimas gal net ir anksčiau nei mūšio lauke atranda žmonių sąmonėje. Šis procesas nėra lengvai prognozuojamas ir neapskaičiuojamas kaip artilerijos sviedinių kiekis. Sakoma, kad Šaltąjį karą tas vadinamas Rytų blokas pralaimėjo ne tik dėl technologinio atsiliko, bet ir dėl demoralizacijos. Sistemos niekas nebenorėjo ginti. Neatsitiktinai informaciniams ir propagandiniam karui šiandien tiek daug dėmesio. Šį karą Bachmute laimi Ukraina.

Taigi, Bachmuto drama dar nesibaigė, fronto linija vis dar mieste ar jo pakraštyje, „ginčas“, ar vakarietiška sumani karo kokybė nugalės rytietišką tiesmukišką kiekybę tebesitęsia.

Bet prisiminkime Verdeną. Vienas labai svarbus dalykas ten įvyko gerokai vėliu po šito ir dar kito karo. Būtent čia 1984 m., prieš miestelio kapines, François Mitterrandas ir Helmutas Kohlis, tuometinis Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kancleris, susikibo rankomis, tas gestas tapo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo ir tvarios taikos Europoje simboliu. Ir simboliu ne šiaip sau, nes Verdenas yra Lotaringijoje, kuri ilgus metus buvo „istorinė žemė“ ir vieniems ir kitiems. Dabar ji savaip istorinė Europa, kurioje vieni ir kiti išsitenka.

Lotaringijos valdžia (neabejotinai žinodama apie Bachmutą), pakvietė Ukrainos prezidentą apsilankyti Verdene. Geriausiai po karo, geriausiai, kai keliauti bus galima saugiai ir oficialiai, kai bus laiko aplankyti memorialus ir suprasti kodėl daugelis karų baigiasi pergalėmis, bet tik nedaugelis baigiasi susitaikymu.

Su Hitleriu susitaikyti nebuvo galima, su Putinu nebus galima (nors kai kas dar prie jo pavadinimo prideda Mr.,), su kuo galės taikytis Zelenskis savame Verdene, vardu Bachmutas, šiandien, tiesa, niekas nežino. Bet atsiras, nes karas, nepasibaigęs taika, yra tik naujo karo pradžia.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte