Visi yra savaip sau pasipasakoję tragišką Pilėnų legendą, daugelis žino, kad yra tokia Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ ir jos „vinis“ – Ūdrio arija. Tiesa, mažai, kas girdėjo ir matė visą operą, mažai kas galėtų perpasakoti jos siužetą, ne kiekvienas net pasakys, kas gi tas Ūdrys, bet jau ariją tai tikrai paminės ir pacituos, kad ten kažkas apie žirgo papuošalus.
Prisiminiau Ūdrį praeitą savaitę, stebėdamas NATO šalių vadovų susitikimą, kuris specialistų ir žurnalistų įvertintas labai nevienareikšmiškai. Vertinimų spektre būta pasigėrėjimo, kad tai istorinis „lūžio taškas“, mat susitarta dėl didelių pinigų, sutarta krizės akivaizdoje ir dar su neprognozuojama Amerika. Būta ir visiško nusivylimo – dar niekada nebuvo tokios banalios ir trumpos darbotvarkės, kad net vargu ar reikėjo sukvietinėti valstybių vadovus. Juk sutarta tik dėl pinigų.
Kai kas sako, kad kalbos apie pinigus yra tam tikras pakaitalas kalbų apie realią gynybą („duosim pinigų, ir nesukit mums galvos…“), skirti pinigus lengviau nei pasižadėti fiziškai gintis („pinigai – tai dar ne karas…“), o pats NATO darosi savotiška buhalterinė organizacija, svarbiausias dokumentas – išlaidų gynybai suvestinė… Ir taip toliau. Save priskirčiau daugiau besidžiaugiantiems, nei nusivylusiems. Kaip bežiūrėsi – dalyviai išsiskirstė geresnės nuotaikos nei rinkosi į susitikimą, gi Rusijos propaganda laidė pykčio strėles ir NATO ir vieno prezidento link. Jei taip, tai neblogai.
O kuo čia dėta opera? Opera yra muzikos kūrinys, ir, atrodo, neturėtų kiek nors sietis su Euroatlantinio saugumo reikalais, tačiau vis tik siejasi. Minimos operos personažas – jaunas ir gabus karys – visiems žinomoje arijoje pasakė mažiausiai tris dalykus, labai svarbius Euroatlantiniam saugumui mūsų dienomis.
Pirma – tikra tiesa, kad nusibodo „girioj stumbrą varinėti“, kitaip sakant laikas baigti pasakas apie tai, kad karo nebus ir visa karyba virs tik medžioklės pramoga. Karas jau vyksta ir jam reikia rimtai ruoštis. Su šia tiesa, nors ji dar daug kam nepriimtina. Pinigai, apie kuriuos kalba ir sutaria NATO, yra indėlis į būsimą taiką, nes, kaip ten beišsisukinėtum, si vis pacem para bellum.
Tačiau vien tik pinigai taikos ir saugumo nesukurs. Reikia naujų dalykų – „kalavijo, ant žarijų žaizdro lieto“, – bet vien daugiau gaminamos technikos nepakaks. Reikės ir daugiau kariūnų akademijose, daugiau uniformuotų žmonių mūsų draugų ir pažįstamų tarpe. Nei bendrasis vidaus produktas, nei socialinė gerovė, nei „aukštesnė“ kultūra savaime nėra pergalės garantai. Yra dar ir būtina motyvacija ginti tai, ką vadiname vertybėmis. Tikrai tos vertybės turi būti tikros. Vis dažniau pastebime, kad daug kartų išjuokta tėvynės meilė ar tautos garbė yra kur kas svarbiau nei vėjo malūnėlių skaičius laukuose ar kokios lyčių konvencijos.
Antra, ko NATO dar nepasiekė, tai nuostata, kad priešą geriausiai medžioti jo paties teritorijoje, nelaukiant, kol ateis į tavo namus. Kažkada vis tie šlovingi kunigaikščiai, pradedant Mindaugu vėliau Vytautu su Jogaila, baigiant visais karingais Sobieskiais ir Chodkevičiais taip ir darė, tad jų valstybė buvo galinga ir gerbiama. Galima sakyti, visa laimė, kad tuomet nebuvo tokių skrupulingai pabrėžtinai gynybos reikmėms sukurtų aljansų. NATO yra puikus aljansas, kuris, reikalui esant, gina mūsų namus, bet neturi „licenzijos“ kariauti su blogiu už kiemo tvoros…
Tačiau vien tik pinigai taikos ir saugumo nesukurs.
Turi tokį „penktąjį straipsnį“, kurį šiandien nebelabai moka pats sau paaiškinti. O paaiškinti tikrai reikia, nes straipsnis sugalvotas beveik prieš aštuonias dešimtis metų, kuomet aljanso užpuolimas buvo įsivaizduojamas kaip Antras Pasaulinis karas. XXI amžiaus užpuolimas gali būti visiškai kitoks, tad labai reikia žinoti, kaip visa tai veiks. Galiausiai turi veikti savaime, nes gali nutikti, kad reikiamu momentu reikiamoje vietoje to reikiamo – nusprendžiančio – žmogaus nebus. Ar tikrai kausimės tik tada, kai priešas bus mūsų teritorijoje, ir niekada neisime priešo „medžioti“ jo paties valdose, kaip kad siūlo(si) Ūdrys.
Trečia Ūdrio arijos vieta, svarbi saugumui yra paskutinės josios eilutės. Ten sakoma, kad karui žirgą reikia paruošti taip, kad priešas jo bijotų. Šiandien, deja, mes bijome priešo, o ne jis mūsų. Ilgą laiką manėme, kad priešą reikia „prisijaukinti“ – padrąsinti ir įtikinti, kad tikrai nenorime jam nieko blogo. Tada ir jis nieko blogo nedarys.
Ir iš kur tiek naivumo mumyse? XX a. pirmoje pusėje Europa buvo labiausiai militarizuotas ir labiausiai nuo karo kenčiantis regionas planetoje. Iki dvidešimt pirmojo amžiaus antro dešimtmečio pradžios ji tapo mažiausiai militarizuota ir mažiausiai kariaujančiu, taikos, bendradarbiavimo, ir transnacionalinės integracijos modeliu. Tačiau jis pasirodė neatsparus tiek senoms, tiek ir naujoms grėsmėms. Europos Sąjungos mėginimai „kietąjį“ saugumą pakeisti „minkštąją galia“, „žaliuoju kursu“, prekybos galimybėmis ar individualiomis žmogaus teisėmis pasirodė neveikiantys – minkštoji galia – tai tik aksominė pirštinaitė, puošianti kietą kumštį. Be kumščio ta pirštinaitė – tik niekingas skudurėlis.
O pabaigai klausimas, ar tas Ūdrys, prašantis valdovo leisti eiti į karą yra teigiamas ar neigiamas personažas, Gynėjas ar karo kurstytojas? Teigiamas ar neigiamas yra „gerasis“ valdovas, kuris labai nenori karo, o jo „pavėluota reakcija“ iš esmės ir tampa pralaimėjimo priežastimi?
Žinau, kad nenorite karo, ir aš jo nenoriu. Tai kaip čia su tais penkiais procentais? Ar jie mus išgelbės? Jei manysime, kad penkių procentų pakaks laisvei apginti, labai klystame. Jei būsime pasiryžę atiduoti visą šimtą, tai 95 sugrįš, kaip mokesčių permoka, jei esame pasiryžę atiduoti tik penkis ir dar su išlygomis… tai Pilėnų finalas.
