Mokslininkai ir verslininkai mėgsta utopijas. Ateitis jiems visada atrodo gražesnė už dabartį, žmonės laimingesni, pasaulis šviesesnis ir ta Žemė net linksmiau sukasi. Filosofai ir menininkai kuria distopijas – jų ateities pranašystės pilnos pesimizmo – daugiau ekosistemos kataklizmų, daugiau nepasitikėjimo, karų, epidemijų ir to slogaus kasdienio nerimo.
Taigi, apie nerimą. Menininkai teisūs – šiandien bendraudamas su savo ir ne savo tautiečiais pastebiu universalią tiesą – visų jų elgseną, pažiūras ir net svarbiausius gyvenimo apsisprendimus įtakoja egzistencinė būsena, vadinama nerimu. Nerimas nuo „viršaus“ iki „apačios“ – ar nebus karo, ar kas neparduos mūsų kartu su Ukraina, ar valdžia sugebės būti tuo, kuo priklauso, ar vaikas modernioje ir saugioje mokykloje nebus ko neprisiuostęs, ar… čia galima tęsti be galo. Yra sakančių, kad kurdami vadinamą Žinių visuomenę, sukūrėme Nerimo visuomenė, kurioje jau niekas nieko dorai nebežino. Ir visko ima bijoti – esamų ir įsivaizduojamų grėsmių sąrašas vis ilgėja.
Prisipažinsiu, kad dauguma aplinkui gyvenančių ar šiaip esančių žmonių mano, jog nerimas – tai absoliutus blogis. Geriau – be jo. Geriau jau žinoti, kas bus, tegu jau bus blogai – tiek to, net ir blogam rytojui galima pasiruošti, o štai nežinojimas… Kaip pasiruošti, jei nežinai? Visai suprantama, apie nerimą ir jo sukeliamas pasekmes kalba ir politikai, ir žurnalistai, ir gydytojai, ir dar beveik visi. Ne tik kalba, ne vienas moko, kaip į nerimą nekreipti dėmesio, kaip jį ignoruoti ar užmaskuoti įvairiomis hedonistinėmis pramogomis. Dažniausiai nepadeda, nes visuose terapijos triukuose trūksta vieno esminio komponento.
Taip jau atsitiko, kad vasarą atsidūriau aplinkoje, kur interneto galimybės ribotos, teko atsakyti įpročio informaciją „ryti“ greitai ir paviršutiniškai. Tad ėmiausi lektūros, kurią reikia skaityti lėtai ir atidžiai, ypač todėl kad rašoma apie… nerimą.
Filosofu ir teologu tituluojamas Siorenas Kirkegardas (Søren Kierkegaard, rašau suvalkietiškai, nes kai kurių daniškų raidžių neturime savo raidyne) apie nerimą parašė ne taip jau mažai. Kirkegardiška interpretacija šiandien, atrodo, esanti itin aktuali.
Nerimą filosofas laikė (daugelis nustebs) esmine žmogaus egzistencijos būsena, susijusia su laisve ir galimybe rinktis. Kai neturi galimybės rinktis – „nesinervini“, nesi atsakingas, kai gali rinktis ir net privalai, atsiranda baimė suklysti ir net nusidėti. Liberali visuomenės samprata perša mintį, kad teisė rinktis yra viena svarbiausių žmogaus teisių. Tad renkamės iki beprotybės – renkame ne tik valdžią, renkamės gydytojus ir mokytojus, renkame gyvenimo draugus, vaikų profesijas.
Kuo daugiau renkamės, tuo daugiau… bijome, bijome klaidų, apgaulių, nuodėmių… Kitaip sakant, visi turi daug laisvių bei teisių, tačiau… visko bijo. Pradedant tuo, kad Vakarų civilizacija bijo Putino branduolinės bombos iki baimės kad kažkas paskambins ir išvilios keletą šimtų eurų. Yra teigiančių, kad anksčiau tų baimių būta lyg ir mažiau, anksčiau kažkaip labiau pasitikėjome ir tikėjome…
Pasirodo, čia ir yra „šuo pakastas“. Svarbiausia nerimo filosofijos išvada, pasak Kirkegardo gana parasta – nerimas yra baimė dėl nežinomojo, bet žinojimas nelabai ką padeda, jis niekada nebus pilnas ir baigtinis – sužinome, kad vis labiau nežinome. Nerimas yra (sic !!!) teigiama būsena ir net pažangos variklis, jei mūsų egzistencijoje yra… TIKĖJIMAS. Būtent tikėjimas leidžia „nebijoti nežinant“, leidžia veikti, nežinant, kas bus rytoj, ką parodys politikos „kelio ženklai“, net ir kas bus, kai… mūsų nebebus. Taigi – TIKĖJIMAS! Tai visai ne koks paklydimas ir nemokėjimas įrodyti. Tiesiog tikėjimas.
Kuo daugiau renkamės, tuo daugiau… bijome, bijome klaidų, apgaulių, nuodėmių.
Socialinių reiškinių tyrėjai šiaip jau supranta problemos esmę. Jie sako, kad kelis šimtmečius gyvenome vadinamoje Apšvietos epochoje, kurioje didžiausia vertybe buvo laikomas žinojimas. Pamenu net tokį sovietinį žurnalą vardu „Žinojimas – jėga“. Tikėjimas buvo vis labiau išstumiamas į gyvenimo paraštes kaip kokia laisvalaikio pramoga ar tiesiog humanizmo atgyvena. Tai, kad kurdami Žinių visuomenę sukūrėme Nerimo visuomenę, galima „dėkoti“ įsitikinimui, kad mums reikia tik gerų racionalių projektų, pakankamo finansavimo ir žmonių, žinančių, kaip juos realizuoti. Tai tas racionalios laimės modelis, kuris laimės taip ir neatnešė, per daug žinome ir manome, kad geriau žinoti nei tikėti. O pasirodo tikra jėga yra tikėjimas.
Tikėjimo reikia ne tik sekmadieniais ir bažnyčių viduje. Tikėjimą reikia savotiškai išlaisvinti ir racionalumo gniaužtų. Jis kartais išsilaisvina spontaniškai – politikos „žinovai‘ nesupranta, kodėl rinkėjai vis dažniau renkasi ne tuos kurie daug moka, o tuos, kuriais galima pasitikėti, su kuriais savotiškai galima dalintis savo nerimais dėl dabarties ir ateities. Tikime ne visada tuo, kas labai racionalu ir suprantama, dažnai tuo, kas yra paslaptinga ir kas vilioja. Kierkegaardo filosofija kviečia ne ignoruoti visuomeninį nerimą, o jį priimti kaip signalą, kad esame laisvi, bet dar nepasiruošę atsakingai naudotis ta laisve. Tai yra tas gerasis nerimas. Tegu jo būna daugiau.
