Dr. Egidijus Vareikis. Pasipriešinimo genetika

Prieš 50 metų labai svajojau tapti mokslininku, tad ir mokslu norėjau tikėti. Bene pirmas kartas, kai supratau, kad mokslas visai nėra objektyvi realybė buvo tuometinės sovietinės lietuviškos „Respublikos“ laikraščiuose paskelbta būrelio mokslininkų – medikų, psichologų ir panašių ekspertų – išvada apie tai, kad toks jaunuolis iš Kauno – Romas Kalanta – buvo psichiškai nesveikas, ir viskas, ką jis padarė, galvojo, rašė ar kuo domėjosi, laikytina elgesiu, visiškai nebūdingu augančiam ir bręstančiam jaunuoliui.

Kitais žodžiais tariant, Romas Kalanta buvo socialinės sistemos mutantas, ir jo mutacija, pasišalinusi kartu su fiziniu mutacijos nešiotoju, turėjo nepalikti jokio socialinio pėdsako. Aišku, kad tuo būdu mutacija neturėjo persiduoti kitoms kartoms. (Nepulsiu čia į sudėtingus aiškinimus apie mutacijų prigimtį, apie dominantinius bei recesyvinius genus, tiesiog reikia patikėti).

Tą mutavusį geną buvo galima vadinti pasipriešinimo genu, bet tuomet jis neturėjo jokio oficialaus pavadinimo, nes norėta įrodyti, kad visi pasipriešinimo geną turėję lietuviai buvo išnaikinti gulaguose ir miškuose, o Romas – tik atsitiktinis mutantas.

Mums, tuometiniams paaugliams, Romas tapo savu pasipriešinimo simboliu. Manoji mokykla tomis dienomis nerado jokio netikėto preteksto palikinėti moksleivius po pamokų, tad dideliam savo džiaugsmui (ir žingeidumui) spėjau statistu sudalyvauti keliose „masinėse scenose“ Laisvės alėjoje (pripažįstu, kad jokie dideli laisvės kovotojo laurai dėl šio įvykio man tikrai nepriklauso).

Šiandien tikriausiai niekas neabejoja, kad tie mokslininkai melavo. Jie nebuvo melagiai iš prigimties, bet juose baimės genas buvo dominuojantis pasipriešinimo geno atžvilgiu. O gal jie, gal būt nuoširdžiai klydo, laikydami Romą Kalantą tik atsitiktinės mutacijos pasekme.

Pasipriešinimo genas – visai ne mutacija. Jis yra natūrali mūsų genotipo dalis, nors ne visada matomas fenotipe (čia, suprask, matomas taip, kaip atrodo). Fenotipiškai pasireiškia dažnai tada, kai to nesitikima. Biologai pasakytų, kad išorės aplinkybės „paleidžia“ to ar kito geno veikimą.

Didis suomių rašytojas Fransas Eemilis Sillanpaa (Fransas Emilis Silanpė) taikliai pastebėjo, kad jam buvo nuoširdžiai keista, kaip suomių tauta 1939 metais pakilo į kovą prieš sovietinius agresorius. Vyresnioji karta atrodė tingi, racionali ir net savotiškai godi, kad ką nors aukotų dėl bendro gėrio, gi prasilavinęs jaunimas, regis, domėjosi tik asmeninės karjeros reikalais. O štai ėmė ir pakilo.

Pats F. E. Sillanpaa savąją Nobelio literatūros premiją atsiėmė vos kelios dienos prieš karą, ir iš karto suprato, kam tą premiją paskirs. Paskyrė šalies gynybai. Biografai sako, kad minėtas rašytojas, pravarde Tata („tėtušis“) negarsėjo pavyzdingu gyvenimo būdu, bet pasipriešinimo genui reikštis tai netrukdė.

Kitas garsus autorius Milanas Kundera (Milanas Kundera) romane „Nemirtingumas“ herojaus lūpomis teigia, kad niekas ir pagalvoti negalėtų, jog byrant Jugoslavijai, žmonės, gyvenę santykinai patogų bei racionalų gyvenimą, staiga viską mes ir eis kariauti už mitinę tautinę idėją. Niekas negalėjo rimtai pagalvoti, kad Prahos jaunimas, kuriam, kaip teigė jų vyresnieji, terūpi tranki muzika ir seksas, bus ta visuomenės dalis, kuri nepabūgs „Prahos pavasarį“ naikinančių sovietinių tankų.

Žinia, vienas tokių jaunuolių – Janas Palachas (Janas Palaksas) – pavertė save gyvu ugnies fakelu, protestuodamas ne tik prieš sovietų invaziją, bet ir savo tautiečių „pragmatizmą“ – nenorą priešintis blogiui. Vėliau tokių gyvųjų fakelų atsirado ir daugiau, gyvasis fakelas prieš penkias dešimtis metų suliepsnojo ir Kaune. Ne vienas mūsų suprato, kad pasipriešinimo genas neišnyko. Jis netgi paveldimas.

Jei jau kalbame apie tai, kas liko atmintyje, tai prisimenu, kaip studijų metais vienas dėstytojas paskaitoje studentams pasigyrė savo ryšiais su KGB pareigūnais ir „pabėdavojo“, kad jo draugus „saugumiečius“ palietė nemalonus etatų mažinimo vajus. Situacija, neva, tokia, kad Lietuvoje „antisovietinių elementų“ mažėja, ir kėgėbistams tiesiog nėra ką veikti. Partizanų jau nebėra, o jaunimas jau visiškai kitoks. Tai yra, mes – studentai – jau visiškai kitokie.

Gal tai buvo viso labo pašmaikštavimas su studentais, bet pats faktas, kad sovietinėms struktūroms atrodo, jog pasipriešinimo genas užslopo, buvo širdžiai malonus. Iki Sąjūdžio buvo dar geras dešimtmetis, bet tie metai prabėgo greit.

Taigi, norėjau parašyti kažką apie Romą Kalantą ir jo asmeninės aukos prasmę, o išėjo studija apie pasipriešinimo genetiką. Priešinimosi geno veikimas sunkiai planuojamas. Nepaisant gausybės socialinės elgsenos tyrimų ir didelių būrių konsultantų bei agentų, karo planuotojai neteisingai numatė žmonių požiūrį į dalyvavimą pasipriešinime.

Pastaraisiais metais tokių klaidų ypač daug. Kažkaip kitaip turėjo būti ir su Jugoslavijos „palikimu“, ir su čečėnais, ir su afganais. Jokia geležinė logika nenumatė, kad ukrainiečiams bus racionalu ir prasminga nuo žiaurios sovietinės karo mašinos ginti savo toli gražu ne tobulą šalį.

Karų eigos bei rezultatų studijos rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais karus vis dažniau laimi vadinama silpnesnioji pusė, ir laimi tada, kai nesibodi priešintis ir primeta stipresniesiems savo karo strategiją. Yra toks pusiau mokslinis žodis – hibridinis karas. Būtent tokiame kare jėgos pranašumas visiškai negarantuoja pergalės, nes priešininkas gali „hibridiniu“ būdu smogti ne į stiprią, o į silpną vietą.

Juokaujame: dramblį nebūtinai turi sumindyti kitas dramblys, dramblį galima nunuodyti, jį galima nudobti virusu, reikia tik žinoti, kur ta silpnoji jo vieta. Reikia savyje „paleisti“ pasipriešinimo geną ir… bus gerai.

XXI amžius yra vis mažiau racionalus ir vis mažiau pagrįstas fizikos ir matematikos logika. Jame vis daugiau emocijų ir „nestandartinių“ sprendimų. Kai man sako, kad nėra draugų, o tik interesai, atšaunu, kad didžiausias interesas yra turėti draugų. Draugystė išties labai gerai suaktyvina kai kurias socialinio genotipo vietas.

4 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version