Kretingos katalikų bažnyčioje prie Šv. Antano altoriaus stovi skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti, kaip mūsų miesto globėjas šventasis Antanas tiesia ranką su duonos kepalu prieš jį suklupusiai vargetai moteriai. Tai yra tarsi pranciškonų rūpesčio varguoliais liudijimas, kaip ir po vienuolyno stogu gerų žmonių pastangomis daugiau kaip tris dešimtmečius be perstojo veikianti labdaros valgykla „Rūpestėliai“.
Prašė padidinti paramą
Kasdien pavalgyti sočios sriubos ir išsinešti maisto lauknešėlį į labdaros valgyklą susirenka gausiai žmonių. Lyginant su ankstesniais metais, šiemet valgytojų padaugėjo daugiau kaip trečdaliu – nuo 60 iki 100 valgytojų, ir tai, pasak labdaros paramos fondo „Rūpestėliai“ vadovės Akvilės Virbalienės, yra susiję su tuo, kad važiavimas visuomeniniu transportu po Kretingos rajoną yra nemokamas.
„Autobusais atvyksta žmonės iš Salantų ir aplinkinių kaimų, pavalgo ir dar pasiima paketus maisto, kurio gauname iš Maisto banko. Ateina pakaitomis – vienądien vieni, kitądien kiti, tačiau bendras valgytojų skaičius jau perkopė per 100, ir mes nebepajėgiame visų pamaitinti. Todėl kartu su parapijos klebonu Sauliumi Pauliumi Bytautu kreipėmės į Savivaldybę, kad mums skirtų daugiau lėšų“, – kalbėjo A. Virbalienė.
Kretingos rajono savivaldybė „Rūpestėliams“ kasmet skiria po 6 tūkst. eur, tačiau po šio prašymo Taryba nusprendė sumą padidinti 3 tūkst. eur. Pinigų, A. Virbalienės žodžiais, trūksta, kad apmokėtų Maisto bankui už prekių sandėliavimą, rūšiavimą, suskirstymą. Daržovėmis ligi šiol labdaros valgyklą paremia Kretingos rajono ūkininkai, maisto parūpina ir kiti geradariai, yra žmonių, kurie prisideda piniginėmis auk
Susiformavo pikta valgytojų karta
Piešdama bendrą šiandieninio valgyklos lankytojo paveikslą, A. Virbalienė sakė: „Tai – žmonės, neatlaikę šio kintančio laikmečio sąlygų ir konkurencijos, iškritę iš darbo rinkos, o ilgainiui pripratę prie tokios būsenos. Jie sugniūžta ir dvasiškai suserga. Beviltiškumas juntamas iš jų vidaus: pyksta ant valgyklos šeimininkių, reikalauja, reiškia pretenzijas – tai duona per kieta, tai batonas per sausas.“
Šiandieninių valgytojų amžius iš akies – per 50 metų, jie dar negaunantys pensijų, tik – pašalpas, kurias gavę greit išleidžia. Jaunų šeimų tėra kelios, vos keli teateina ir garbaus amžiaus žmonės – jų pensijų neužtenka vaistams arba jas atima geriantys vaikai. Žiemą ateina iš užsienio deportuoti ar iš įkalinimo įstaigų grįžę jauni vyrai, jie yra nukreipiami į nakvynės namus.
„Nežinome valgytojų pavardžių, tik – vardus, nereikalaujame jų asmens dokumentų. Tie žmonės nenori, kad būtų atskleistos jų tapatybės, ir mes saugome jų privatumą. Mūsų nuostata tokia: jeigu žmogus peržengė labdaros valgyklos slenkstį, vadinasi, atėjo ne iš gero gyvenimo. Kiekvienas turi savo istoriją, jas noriai išsipasakoja, būna visaip – ištinka įvairūs likimo smūgiai, užklumpa ligos, pristinga pinigų“, – kalbėjo A. Virbalienė.
Kad išsaugotų orumą
Kretingos rajono meras Antanas Kalnius įsitikinęs, kad „Rūpestėliai“ yra viso Kretingos rajono žmonių rūpestis, o kadangi valgytojų daugėja, kitąmet iš rajono biudžeto išsyk bus paskirta 10 tūkst. eur.
Paklaustas, kaip mano – galbūt, didindami lėšas, auginame ir valgytojų būrį, tuo patys mokydami žmones būti prašytojais, meras atsakė: „Jeigu yra žmonių, kurie ateina į labdaros valgyklą, vadinasi, jos reikia. Nors iš esmės gyvename geriau ir turtingiau, tačiau mūsų visuomenėje dar yra nemažai ir socialiai pažeidžiamų žmonių. Kita vertus, susiformuoja ilgalaikiai bedarbiai, kurie po metų privalėtų grįžti į darbo rinką, nes darbų tikrai yra, o pavėžėjimas nemokamas – galima iš bet kurio rajono pakraščio nemokamai atvykti į darbą. Susidaro tokia kategorija žmonių, kurie linkę „tranuoti“, pasitaiko atvejų, kad reikalauja seniūno atvežti malkų, o šias atvežus, nustemba – negi nesuskaldysite.“
Kretingos rajono politikas Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narys Juozas Mažeika taip pat mano, kad labdaros valgykla, nuo pradžios gyvavusi ir tebegyvuojanti dėl žmonių geranoriškumo, yra reikalinga vien tam, kad dalis visuomenės išsaugotų bent minimalų orumą: „Juk vien kalbomis sotus nebūsi. Tie žmonės yra ne tik geradarių ir savanorių, bet ir Savivaldybės rūpestis“.
Nepanaudotos lėšos – tikslinės
Kažkada, brolių pranciškonų paskatinta, pirmoji labdaros valgyklos šeimininkė savanorė šviesaus atminimo Apolonija Bernotienė prisiėmė rūpestį karštos sriubos lėkšte ir duonos rieke pamaitinti miesto varguolius. Daržovių neatlygintinai parūpindavo ūkininkai, o duoną pirkdavo iš žmonių suaukotų lėšų. Po A. Bernotienės mirtie rūpestį varguoliais perėmė dabar 83-jų labdaros valgyklos šeimininkė Vita Petrauskaitė, jai talkina savanorės moterys.
Kretingos rajono savivaldybė į valstybės biudžetą sugrąžino per 150 tūkst. pernai socialinėms reikmėms nepanaudotų lėšų. Paklaustas, ar dalies šių lėšų nebuvo galima nukreipti „Rūpestėliams“ arba paremti vargingas rajono šeimas, meras A. Kalnius atsakė, kad tai yra tikslinės lėšos, kurios privalo būti panaudotos pagal tam tikrus poreikius. „Jų liko dėl to, kad, tarkim, padidėjo remiamų šeimų pajamos, nuimtas maitinimas vaikams, šeimos išvyko gyventi kitur ir pan. Tai yra migruojančios lėšos, galbūt kitąmet iš valstybės biudžeto mums jų teks prašyti gerokai daugiau negu šiemet“, – tvirtino meras.
