Būdamas berniukas, Markas Rutte svajojo būti koncertiniu pianistu. Tačiau 2010 m. jis tapo Nyderlandų ministru pirmininku. Dabar jis – NATO generalinis sekretorius. Kas yra ponas Rutte ir koks jo santykis su krikščioniškuoju tikėjimu?
Markas Rutte (gimęs 1967 m. Hagoje) – tipiškas karjeros politikas. Visas jo profesinis gyvenimas sukosi aplink vadinamąjį „Binnenhof kvadratinį kilometrą“ – Nyderlandų parlamento pastatą ir jį supančius ministerijų biurus.
Kadangi neturėjo pakankamai talento tapti koncertiniu pianistu (tai buvo jo pirmasis noras), Rutte studijavo istoriją Leideno universitete (1985–1992). Jau tada jis rodė susidomėjimą politika: buvo Nyderlandų liberalų partijos VVD (Laisvės ir demokratijos liaudies partijos) jaunimo organizacijos valdybos narys. 2006 m. jis tapo neginčijamu šios partijos lyderiu ir išbuvo juo iki 2023 m.
Po studijų Rutte dirbo vadybininku kompanijoje „Unilever“ (1991–2002), bet politika jį traukė vis stipriau. Kaip nacionalinės VVD valdybos narys jis dalyvavo 2002 m. rinkimų kandidatų atrankoje, o tai jam atvėrė kelią į parlamentą 2003 m.
Jis iškart tapo valstybės sekretoriumi (viceministru) pirmoje ir antroje krikščionio demokrato Jano Peterio Balkenendės vyriausybėse (2002–2006). Po antrosios Balkenendės vyriausybės žlugimo Rutte grįžo į Atstovų rūmus ir netrukus tapo savo partijos frakcijos lyderiu.
Markas Rutte ir jo VVD laimėjo rinkimus 2010, 2012, 2017 ir 2021 metais. Jis tapo ministru pirmininku ir formavo koalicijas su įvairiomis partijomis – nuo populistinės Laisvės partijos (PVV), kuri rėmė pirmąją jo vyriausybę iš išorės, iki socialdemokratų ir socialliberalų.
Po to, kai per 2023 m. lapkritį vykusius visuotinius rinkimus laimėjo populistinė PVV ir buvo suformuota naujoji vyriausybė (vadovaujama PVV ir remiama VVD), Rutte netikėtai tapo pagrindiniu kandidatu pakeisti Jensą Stoltenbergą NATO generalinio sekretoriaus poste. Gavęs visų narių, įskaitant ir Vengrijos premjero Viktoro Orbano, paramą, Rutte nuo praėjusių metų spalio 1 d. perėmė vadovavimą NATO.
Būdamas Nyderlandų ministru pirmininku, Rutte pasiekė rekordą – pareigas ėjo net keturiolika metų. Joks kitas premjeras šalyje tiek ilgai netarnavo. Žinoma, jo ilga karjera patyrė ir politinių laimėjimų, ir skandalų, iš kurių labiausiai išsiskyrė vaikų priežiūros pašalpų krizė.
Vis dėlto jis išliko poste, o kritikai jį vadino „žmogumi be savybių“, kurio silpna atmintis jam pasitarnaudavo sudėtingų parlamento debatų metu. Galiausiai jis pelnė pravardę „Tefloninis Markas“ – dėl gebėjimo išgyventi politines krizes neprarandant reputacijos.
Rutte taip pat vertinamas dėl savo lankstumo, gebėjimo susitarti, socialinio intelekto ir malonaus charakterio – jis beveik niekada nebūna blogos nuotaikos.
Religinės pažiūros
Rutte savo aiškių pažiūrų stoką pristatė kaip privalumą. „Vizija“, jo manymu, yra tarsi dramblys kambaryje, trukdantis matyti tikrovę. Tikriausiai dėl šios priežasties, o taip pat dėl to, kad yra vienišas, jis retai kalba apie savo religines pažiūras.
Yra žinoma, kad jis priklauso Nyderlandų protestantų bažnyčiai (PKN) – tam tikrai oficialiai pripažintai bažnyčiai šalyje, kuriai priklauso ir karališkoji šeima. Politiškai jis yra tikras liberalas – palaikantis teisę į abortą, eutanaziją, LGBT teises. Tačiau jis niekada nesiekė riboti konstitucinės švietimo laisvės.
Kartu Rutte yra prisistatęs kaip „tikintis žmogus“. Jis labai vertina „krikščioniškąsias vertybes“ (judėjų-krikščionių tradiciją), tokias kaip Bažnyčios ir valstybės atskyrumas (taip pat – tikėjimo ir politikos atskyrumas) ir atleidimo samprata. Skirtingai nei daugelis jo kolegų liberalų, Rutte nėra alergiškas religijai, bet pats išgyvena abejones – jam tikėjimas yra nuolatinė kova.
Labiausiai savo religines mintis Rutte išreiškė 2016 m. lapkritį pasakytoje pamokslininko pasauliečio kalboje („Preek van de Leek“) savo parapijos bažnyčioje – Duinzichtkerk Hagoje. Jis nagrinėjo palyginimą apie talentus iš Evangelijos pagal Matą (25, 29): „ Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“
Rutte ypač vertina šią eilutę, nes, jo manymu, ji pabrėžia atsakomybės svarbą. „Ši istorija kviečia kiekvieną iš mūsų plėtoti savo talentus čia ir dabar – tiek sau, tiek visuomenei.“
Jo įsitikinimu, tikėjimas yra visuomenės pamatas. Tokios vertybės kaip rūpinimasis kitais, tolerancija, atsakomybė kyla iš religijos, ir kaip „socialinis kapitalas“ jos išlieka itin svarbios bei turi būti puoselėjamos.
Šis tikėjimas Rutte buvo perduotas dar vaikystėje – be prievartos ir griežtumo. Jis buvo natūralus, savaime suprantamas jo šeimoje. Pamokslo pabaigoje jis pareiškė esąs įsitikinęs, kad 51 proc. laiko gyvenime „yra kažkas daugiau“ nei tai, kas matoma.
Vis dėlto labiau nei ištikimas tikintysis Rutte yra pripažįstamas kaip nepataisomas optimistas – ir šios savybės jam gali prireikti labiausiai.
