Devynioliktąjį eilinį metų sekmadienį esame kviečiami pamąstyti, ką mes savo gyvenime turėtume labiausiai vertinti. Daugeliui žmonių didžiausia vertybė yra turtas. Tikintieji žmonės taip pat nėra apsaugoti nuo šio gundymo, todėl svarbu gerai įsidėmėti Jėzaus žodžius, kuriuos randame Luko užrašytoje Evangelijoje: „Kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 33–34). Apie kokį nenykstantį lobį danguje Jėzus kalbėjo?
Tas nenykstantis lobis yra pats Dievas. Mes esame kviečiami Dievo ieškoti, o jį suradę tvirtai laikytis jo rankos. Kol gyvename žemėje, tą nenykstantį lobį turime tikėjimo dėka. Todėl labai svarbu, kad tikėjimas būtų tvirtas ir kasdien praktikuojamas.
Apaštalas Paulius Laiške žydams kaip tikėjimo pavyzdį pateikia Abraomo tikėjimą: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais“ (Žyd 11, 8–9).
Dievas Abraomui buvo pažadėjęs, kad jo palikuonys pažadėtoje žemėje bus nesuskaičiuojami, kaip pajūrio smėlio grūdeliai. Tačiau netrukus Dievas paprašė, kad Abraomas paaukotų jam vienintelį sūnų Izaoką. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kas dėjosi Abraomo širdyje, kai jis išgirdo Dievo paliepimą: „Paimk savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“ (Pr 22, 2). Abraomas nesuabejoja Dievo paliepimu ir ruošėsi paaukoti savo sūnų, bet Dievui buvo reikalinga ne Abraomo auka, bet jo besąlygiška ištikimybė. Apaštalas Paulius apie tai rašo: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11,17–19).
Tikėjimas yra didžiausias mūsų lobis tuomet, kai mes esame pasiruošę Dievui nieko neatsakyti, ko tik jis iš mūsų paprašytų. Tikrai nepatirsime patriarcho Abraomo išmėginimo, bet nuoseklus tikėjimo vykdymas gali daug ko iš mūsų pareikalauti. Kai prieš trisdešimt metų pradėjome kurti laisvos Lietuvos gyvenimą, tikėjimas didžiosios daugumos žmonių buvo labai vertinamas, nes anuomet visi žinojo, kiek daug gero per sovietmetį Lietuvai buvo nuveikę giliai tikintys žmonės. Tačiau mūsų laikais daugelis tikėjimą ignoruoja, ir krikščioniškasis tikėjimas stumiamas į paraštes.
Tikėjimas įpareigoja branginti prigimtą lytiškumą, saugoti gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties ir vyro bei moters kuriamą šeimą. Daug kam šie reikalavimai yra sunkūs, todėl jie save įtikina, kad tikėjimas yra atgyvena, kurią galima atmesti.
Tikėjimas tampa didžiausiu mūsų lobiu tuomet, kai ištikimai laikomės Jėzaus paraginimo: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius“ (Lk 12, 35–37). Todėl visais gyvenimo atvejais, ypač sunkiais, savęs klauskime: Dieve, kaip turėčiau pasielgti? Mūsų sąžinė padiktuos teisingą atsakymą.
