Tikėjimo išpažinime sakome, kad ant kryžiaus miręs Kristus prieš Prisikėlimą „nužengė į pragarus“. Apie šį tikėjimo slėpinį popiežius Leonas XIV kalbėjo per trečiadienio bendrąją audienciją. Popiežiaus žodžių klausėsi 35 tūkstančiai piligrimų. Prieš audienciją Šv. Petro aikštėje popiežius Leonas XIV užsuko į Vatikano audiencijų salę ir pasveikino sergančiuosius ir pagyvenusius žmones.
Didysis šeštadienis. Atrodo, kad viskas sustojo ir tyli. Tačiau iš tiesų vyksta nematomas didis išganymo įvykis – Kristus nužengia į pragarus ir visiems, kurie buvo tamsoje ir mirties šešėlyje, paskelbia Prisikėlimą. „Šis įvykis, kurį mums perdavė liturgija ir tradicija, yra giliausias ir radikaliausias Dievo meilės žmonijai gestas“, – sakė popiežius.
Pagal Bibliją, pragaras yra ne tiek vieta, kiek egzistencinė būsena, kurioje gyvenimas yra bejėgis, kur vyrauja skausmas, vienatvė, kaltė ir atskirtis nuo Dievo ir žmonių. Kristus pasiekia žmogų ir šioje bedugnėje. Jis peržengia tamsos karalystės vartus, įžengia į mirties buveinę, kad išlaisvintų jos gyventojus.
Popiežius priminė, jog apaštalas Petras savo Pirmajame laiške mums sako, kad Kristus „kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas, […] nužengęs žemyn tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios“ (1 Pt 3, 19–20). Tai, pasak popiežiaus Leono, vienas labiausiai jaudinančių vaizdų, kurį, beje, randame ne kanoninėse Evangelijose, bet apokrifiniame tekste, vadinamame Nikodemo evangelija. Pagal šią tradiciją, Dievo Sūnus įžengė į giliausią tamsą, kad pasiektų net ir paskutinįjį iš savo brolių ir seserų, kad ir į ten nuneštų savo šviesą. „Šiame veiksme glūdi visa Velykų žinios jėga ir švelnumas – mirtis niekada netars paskutinio žodžio.“
„Brangieji, – tęsė popiežius, – šis Kristaus nužengimas ne tik įvyko praeityje, bet jis vyksta ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. Pragaras yra ne tik mirusiųjų buveinė. Pragaro būsenoje yra atsidūrę ir tie, kurie dėl blogio ir nuodėmės gyvena mirtimi. Tai kasdienis vienatvės, gėdos, apleistumo, vargo pragaras. Kristus įžengia į visą šią tamsą ir liudija mums Tėvo meilę. Jis ateina į mūsų tamsą ne teisti, bet vaduoti; ne kaltinti, bet gelbėti. Jis tai daro be triukšmo, ateina tarsi ant pirštų galų, kaip tas, kuris įeina į ligoninės palatą, kad suteiktų paguodą ir pagalbą.“
Popiežius priminė, kad Bažnyčios tėvai nužengimo į pragarus slėpinį vaizduoja kaip Kristaus ir Adomo susitikimą. Tai susitikimas, kuris yra visų galimų Dievo ir žmogaus susitikimų simbolis. Viešpats nusileidžia ten, kur žmogus pasislėpė iš baimės, ir pašaukia jį vardu, paima už rankos, pakelia, sugrąžina į šviesą. Jis tai daro kaip turintysis visą valdžią, bet ir su begaliniu švelnumu, kaip tėvas su sūnumi.
Ši tikėjimo tiesa mus guodžia ir palaiko, sakė popiežius baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę. Jei kartais mums atrodo, kad pasiekėme dugną, prisiminkime, kad Dievas visada gali pradėti viską iš naujo; gali pradėti naują kūriniją, sudarytą iš išgelbėtų žmonių, iš širdžių, kurioms jis atleido, iš nušluostytų ašarų. Didysis šeštadienis – tai tarsi tylus apkabinimas: Kristus visą kūriniją perduoda Tėvui, kad jis ją vėl įtrauktų į savo išganymo planą.
