Niekam ne paslaptis, kas šiandien labiausiai pretenduoja į Nobelio taikos premijos laurus. Neklausiu, ką jūs – kiekvienas savaip – galvojate apie kandidato nuopelnus ir jo politines perspektyvas, premiją skiriate nė jūs. Apie ją sprendžia ypatingas nevyriausybinis (suprask, nepriklausomas, nors labai politinis) komitetas Norvegijoje. Taip buvo minėtojo Nobelio sumanyta.
Ir tam komitetui, sprendžiant iš žiniasklaidos „nutekinimų“ ne juokais skauda galvos, regis, dar niekados tas nepriklausomas būrelis nebuvo taip spaudžiamas įvairių politinių-visuomeninių-karinių-mokslinių-moralinių-amoralinių-religinių-ateistinių-etc., organizacijų, kurių siūlymai bei argumentai taip kertasi vieni su kitais. Labai įdomu ir labai neramu vienu metu.
Įdomu todėl, kad minėtam komitetui teks priimti sprendimą, laikantis premijų skyrimo taisyklių, ir jį argumentuoti, neramu, kad priėmus bet kurį iš dabar siūlomų sprendimų, gali kilti labai nemalonios politinės pasekmės. Filosofai tai vadina „moraliniu konfliktu“, kai žmogus priverstas rinktis tarp kelių blogų alternatyvų, ir nė viena jų nėra morališkai priimtina.
Taika yra sudėtingas reiškinys. Didis karo teoretikas Carl von Clausewitz pabrėžė, kad visi karai turi dvi pabaigas. Viena pabaiga – tai momentas, kai nebešaudoma ir nebesprogdinama, kai nebežūsta žmonės ir negriūna miestai. Bet tai tik įžanga į pabaigą. Jei karas baigiasi taip, būkime tikri – naujas karas netoli, atsiras, kas siekia revanšo ar kokio „istorinio teisingumo“. Reikia antrosios karo pabaigos, kuri vadinama susitaikymu ar tiesiog taika. Tiktai tada, kai buvę priešai pri(si)pažįsta, kad jie jau nebe priešai, galima tikėtis, kad taika bus ilgalaikė.
Žinia, šiandien nemažai kalbama apie vadinamuosius sandėrius (ar sandorius) dėl karo pabaigos Ukrainoje. Gal būt galima sudaryti sandėrį nebe(si)šaudyti, bet sandėris niekada nebus tikra taika. Ne paslaptis, kad diplomatai yra sudarę nemažai tarptautinių sandėrių, bet tvirtos taikos jie paprastai neatneša. Nežinia, kiek tvirta yra ir bus ta sandėrio taika Kaukaze ar Konge. Tad Nobelio premija už sandėrį nėra kažkas tokio, verto šios garbingos premijos. Jei galvojama, kad visas karo blogis yra tik tai, kad žūsta žmones, ir kad geriau pasiduoti vergijai nei aukotis už laisvę, ilgalaikės taikos nesukurs. Tik pasės naujo karo sėklas.
Taip jau susiklostė, kad Nobelio taikos premijas komitetas neretai skirdavo žmonėms, kuriuos įprasta vadinti kovotojais už žmogaus teises. Kova už žmogaus teises, tai kova prieš sistemą, kuri kariauja su savo paties žmonėmis, versdama juos būti sistemos vergais. Taigi visai suprantama, kad bet kokios vergijos formos panaikinimas yra socialinė taika.
Ką šiandien primena mums Nobelio taikos premijų skyrimo patirtis? Ogi „vaizdelis“ labai margas – moralinių konfliktų tikrai būta. Kai kuriuos laureatus ir jų nuopelnus seniai pamiršome, kai kuriuose, labai gražiai prisimename – Andrey Sacharov, Lech Walęsa ar Dalai Lama XIV. Kai kurie „su klaustuku“ – kad ir tas Gorbačiovas… Ar Etiopijos premjeras Abiy Ahmed, turėjęs baigti visus šalies karus, o greit pradėjęs naujus. Asmeniškai teko bendrauti su Alesiu Bieleckiu, kurio įkalinimo byloje ir Lietuva kalta, deja. 19 kartų premija iš viso nebuvo įteikta: vyko pasauliniai karai ar nebuvo kaip ar iš ko rinktis dėl to paties moralinio konflikto neretai premija buvo suteikiama ir organizacijoms, o tai žymiai paprasčiau, nei premijuoti žmones…
Olena Zelenska / EPA nuotr.
Bet grįžkime į Amerikos reikalus, apie juos kalba. Nuo 1901 metų, kai premija pirmą kartą buvo įteikta, apdovanojimą gavo iš viso keturi JAV prezidentai. Theodore Rooseveltas 1906 metais, Woodrowas Wilsonas 1919-iais, Jimmy Carteris 2002-siais ir Barackas Obama 2009 metais. Pirmasis buvo apdovanotas už pastangas baigti rusų-japonų karą (vėl ta Rusija… ech), Wilsonas žinia už ką, ir mums labai padėjo.
Toliau, kaip čia pasakius, Carteris – už, oficialiai parašyta: „dešimtmečius trukusias nenuilstančias pastangas rasti taikius tarptautinių konfliktų sprendimus, skatinti demokratiją ir žmogaus teises bei skatinti ekonominį ir socialinį vystymąsi”. Pagrindinis akcentas buvo jo pastangos Vidurio Rytuose, dabar matome į ką tai išsivertė. Na, o tas Obama, sako, sėkmingai derėjosi dėl branduolinio saugumo. Gal ir derėjosi, bet šiandien rusai šantažuoja mus visus savo branduoliniu ginklu ir mums… baisu. Tai dabartinis prezidentas kandidatas yra šiek tiek Rooseveltas, šiek tiek Carteris ir Obama. Gal ne visa jam patinka, bet taip jau yra.
Laikas spaudžia, komitetui apsispręsti reikės, matyt, greičiau, nei Maskvos diktatorius iššaudys savo arsenalą. Pasigirsta vis daugiau siūlymų sudėtingą sprendimą atidėti, premijos iš viso neskirti. Bet tai būtų dar vienas blogas pasirinkimas šalia kitų galimų.
Nesu tas, kurio nuomonė svarbi Nobelio premijų komitetui, tačiau turiu savo siūlymą. Šių metų Nobelio taikos premiją reiktų paskirti… dviem moterims – pirmosioms damoms – Olenai ir Melanijai. Tik nemanykite, kad mane paveikė kokios nors feminizmo ar lyčių kvotų teorijos. Veikiau atvirkščiai – prisimenu tokį liaudišką pasakymą, kad vyrai valdo pasaulį, o vyrus valdo moterys. Tebūnie taip. Sprendimas nestandartinis, bet vertas XXI amžiaus politikos logikos, kurioje vadinamieji įtakos agentai būna svarbesni už vykdytojus.
Minėtos dvi moterys, turi nepaprastas galimybes išspręsti tą nelemtą moralinį konfliktą. Bendraudamos tarpusavyje turi dideles galimybes įtakoti savo vyrų sprendimus. Jos bendrauja, ir vienos ar antros žodis, nesistebėkime, yra kur kas svaresnis nei tikrų ar netikrų ekspertų vertinimai. Jų bendravimas – apie vaikus ir visiškai taikių žmonių žūtis – yra tikrai bendravimas dėl taikos. O galiausiai, jei jas premijuosime, argi garbingi vyrai pasakys, kas čia tai jau kažkas viskas taip? Nepasakys.
