Jei koks nors jūsų pašnekovas prisipažįsta nieko nežinąs apie Nicollo Machiavelli ir jo rašinius, galite drąsiai manyti, kad turite reikalų su politikos analfabetu. O kas žino (nors dažniausiai originalo ar vertimo neskaitė), turi savo nuomonę apie šį itališkojo renesanso rašeivą.
Visa paaiškinanti statistika byloja, kad absoliuti dauguma Machiavelli kūrybos ekspertų mano, jog tai rimti patarimai, kaip racionaliai ir ciniškai valdyti valstybę su visai jos žmonėmis. Nedidelė mažuma (daugiausiai liberalios demokratijos rėmėjai) galvoja, kad Nicollo rašė apie tai, ko daryti nereikia, nes ciniškas autoritarinis valdymas yra blogis.
Įdomiausia, kad gausioje „machiaveliadoje“ atradau ir tokių, kurie mano, kad visą tą kūrybą reikia priimti su ironišku humoru. Machavelli rašiniai nėra rimtas žanras, veikiau valdžios parodija, bet (čia vėl statistika) sakoma, kad nerimtas knygas skaityti kur kas maloniai, nei rimtas.
Ar mūsų laikams reikia ko nors panašaus į tą Nicollo su visais jo rašiniais? Politikos žinovai sako „taip“, o žiniasklaida ir literatūros kritikai mano, kad toks žmogus jau yra. Jo vardas Giuliano da Empoli, pastaraisiais metais jo rašiniai tampa vienais populiariausių skaitinių Europos valdžios bendruomenėse.
Giuliano yra iš pažiūros lyg ir pašalinis žmogus, sekantis Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną painiuose Jungtinių Tautų ar Briuselio įstaigų koridoriuose, jis nėra nei asmens sargybinis, nei padėjėjas, nei diplomatas. Jis sakosi esąs tik rašytojas, nors tas „tik“ yra labai specifinis, nes rašytojas savo kūriniuose tyrinėja galingiausių ir įtakingiausių pasaulio valdžios žmonių elgesio motyvus, bei strateginių sprendimų formavimą. Tiesa, jo knygose daugiausia vietos skiriama autokratams, tačiau demokratai – prezidentai ir ministrai – „ryja“ tas knygas su neįtikėtina aistra.
Prancūzas Macronas asmeniškai bendrauja su da Empoli, Danijos premjerė Frederiksen prisipažįsta besikonsultuojanti su rašytoju apie tai, ką sakyti Amerikos Trumpui dėl Grenlandijos. Ir taip toliau. Autorius kviečiamas į vis dažnesnius savo kūrybos pristatymus, o knygų pardavimai pavydėtinai didėja, jo kaip svečio pasirodymas renginyje jau yra rimtas renginio prestižo kilstelėjimas.
Pats gi prisipažįsta, kad kaip ir anuometiniam pirmtakui – Machiavelli, jam patinka būti „tuo, kuris yra kambaryje, toje vietoje, kur priimami sprendimai ir viskas vyksta, bet kuris lieka šiek tiek nuošalyje”.
Dar nežinantiems apie Giuliano de Empoli priminsiu, kad save jis apibūdina, kaip etninį italą, gimusį Paryžiuje, turintį ryšių su Šveicarija, o dabar daugiausia laiko praleidžiantį politikos „puotose“ – teikiant patarimus savo laikų lyderiams mainais į prieigą prie aukščiausio lygio temų. Jam per penkiasdešimt, parašytų knygų jau keliolika. Perkamiausia – prieš kelis metus pasirodęs „Kremliaus burtininkas“ (beje, ne apie Putiną).
Machiavelli ir da Empoli, kaip jis pats mano, turėjo skirtingas priežastis imtis plunksnos. Florencijos gyventojas parašė savo šedevrus, norėdamas susigrąžinti valdžios palankumą ir padidinti savo politinį svorį. Da Empoli tvirtina, kad jis nenori būti vienu iš tokių, kokiems pataria, jis yra laimingesnis kaip rašytojas, liekantis nepriklausomas nuo politikų nuomonės apie jį.
Ši pavasarį pasirodžiusi knyga – „Plėšrūno valanda” – sakoma, yra XXI amžiaus makiavelizmo esencija. Ji kalba apie Trumpo, Putino, Saudų dinastijos sosto įpėdinio princo Mohammedo bin Salmano bei Salvadoro prezidento Bukele (save vadinančio „šauniausiu pasaulio diktatoriumi“) – politikos pasaulį.
Ten nėra nieko apie Europos Sąjungą, bet visi skaitantys supranta, kad knyga labai skirta europiečiams. Teksto esmė ta, kad aprašomi lyderiai už didžiąją dalį savo sėkmės skolingi gebėjimui nustebinti priešininkus skubotais ir kartais negailestingais sprendimais.
Ši pavasarį pasirodžiusi knyga – „Plėšrūno valanda” – sakoma, yra XXI amžiaus makiavelizmo esencija.
Taisyklių suvaržytame pasaulyje mažai ką pasieksi veikdamas pagal taisykles, o jas laužydamas gali daug. Jei pasiseks. Pasiseka ne visiems – ne kiekvienam užtenka drąsos avantiūrai, ar sugebėjimui veikti „savo galva“. Visi yra tam tikra prasme nusikaltėliai, bet tuo pat metu ir didvyriai.
Sakoma, kad politikams trūksta moralės. Tai netiesa. Tik su ta morale reikia kažkaip susitarti, nes didis politikas neišvengiamai turi kažkuriuo metu gėrio vardan sulaužyti taisykles, atimti iš blogio teisę į „teisingą“ gynybą, sunaikinti Kartaginą, nors tai reiškia agresiją prieš kaimyninę šalį.
Nerasime tikriausiai jokio didžio politiko, kurį garbindami nepripažinsime, kad gėrio iš šlovės vardan yra nusikaltęs taisyklėms. (Kažkaip Vytautas Didysis čia man „susišvietė“…)
Praleidęs daug laiko su įvairiais politikais, da Empoli teigia, kad labiausiai įgudę šiame darbe susikrauna savo patirtį ne vien stropiai sekdami kelio ženklus, bet ir jų nepaisydami. Vėliau jie tampa „patriarcho rudens“ tipo personažais ne fiziškai, o kur kas anksčiau dvasiškai, pradžioje bijo paprastų žmonių (rinkėjų) kvailumo, po to pradeda bijoti sąmokslų, vėliau nelaimingų atsitikimų, ligų, kol galiausiai dieną pradeda nuo oro prognozių tyrimo – ar lietus ir vėjas nebus tai, kas keičia gyvenimą.
Išvada potekstė yra tokia, kad drąsiai griaudami senas ir neveikiančias konstrukcijas, visi mes, tame tarpe ir ne politikai, pritrūkstame drąsos iki galo sukurti tai, ką naujo sumanėme. Ar per greitai pasenstame? Čia jau kitas klausimas.
Politikai skaito abiejų italų knygas, ir patys supranta, kad daug dalykų šiandieniniame pasaulyje vyksta su kitokiomis techninėmis galimybėmis, bet su tomis pačiomis aistromis, su nepasikeitusia morale ir sąžine. Gi autoriausgerbėjai sako, kad da Empoli rašinių sėkmė labai susijusi su gebėjimu padaryti sudėtingas temas lengvai „virškinamas“, dažnai sumaniai maišant rafinuotus istorinius anekdotus su nuorodomis į XXI amžiaus popkultūrą ir TV serialus.
Kartais taip krikščioniškai pajuokaujant, kad, nuodėmės nedaręs, vaikų neturėsi. O jūs – rinkėjai ir moralistai – rinkitės – nuodėmingas genijus ar pagal visas dorovės taisykles paruoštas „šiltnamio augintinis“. Jums Lietuvoje tai irgi galioja, netolima praeitis rodo, kad būta labai nevienodų vertinimų.
Jei jau pasakėme, kad Nicollo nepaseno, o Giuliano jį seniai atrado, tai turiu paskutinį klausimą: ar mūsų pasaulio laukia kažkas panašaus, kas vyko po Machiavelli gyvenimo laikų. Jei taip, tai visai ne optimistiškai atrodo. Ne visai.
