Buvo toks personažas anais laikais. Kindziulis. Jis kur nors netikėtai prieidavo ir pasakydavo ką nors juokingo arba protingo. Tarp daugelio kindziuliškų istorijų, prisimenu štai tokią. Kartą apvogtas žmogus guodėsi draugams apie savo nelaimę, o tie svarstė: gal durų spyna buvo netikusi, gal langą neuždarytą palikai, be reikalo pinigus namie laikei. Kalčiausias šuo, kad nelojo…
Čia priėjo Kindziulis, ir tarė: „Visi kalti, tik vagis niekuo dėtas…“
Tai va, lyg ir pats kaltas, kad tave apvogė. Vagies nepagausi, o gal ir negaudysi, tad geriau priežasties ieškoti ten, kur jos ieškoti lengviau – spynoje, lange, šunyje… Žodžiu – pridengti savo bejėgiškumą aktyvumo imitacija.
Praėjusią savaitę, sekdamas debatus Europos Parlamente (toliau EP), kur buvo „dalijamasi nuomonėmis“ apie vadinamąją pabėgėlių krizę Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, supratau, kad dalyvauju Kindziulio „priėjimo“ vertame realybės šou. Ar pilietinių iniciatyvų imitacijoje, kai pažiūrėsi.
EP garbei turiu pasakyti, kad ten yra tikrai daug šaunių parlamentarų, turinčių ilgametę politinio darbo patirtį. Jiems visada reiškiau ir tebereiškiu pagarbą, tad šis tekstas tikrai ne apie juos, o apie tuos, kuriems stinga ne tik patirties, bet ir kažko tokio, kas gal būti tik Kindziulio žvilgsniu matoma.
Taigi, diskusijoje kalbėjusiųjų tarpe buvo nemažai tokių, kurie, kaip ano apvogtojo draugai sakė: kalti yra lenkai ir lietuviai, kalti yra sienos gynėjai… Aleksandras Lukašenka nieko dėtas. Paskui kalčiausi pasirodė esą lėktuvai. Uždarysime reisus ir… migrantų nebus. Kaltos turizmo agentūros, uždrausime joms reklamuoti keliones… ir migrantų nebus. A. Lukašenka ir vėl nieko dėtas. O Putinas tai jau tikrai ne prie ko.
Jei tai naivumas ir sveiko proto stoka, tai tokie žmonės tikrai išrinkti į EP neatsakingai, bet man ima skaudėti širdį žinant, kad, iš tikro, tai visi viską žino, tik apsimeta, kad yra kažkokie naivūs ar neinformuoti žmogeliai. Dėl savo profesinių ir politinių pareigų esu pabuvojęs ne viename kare, ir puikiai suprantu, ką reiškia būti XXI amžiaus karo lauke. Tuos žmones be didelio vargo iš akių atskiriu.
Tačiau šiame tekste minėtoje diskusijoje neatsirado nė vieno kalbėtojo, kuris aiškiai žinotų, kokiame konkrečiai dabar vykstančiame kare nukentėjo, ir nuo kokios kariaunos taip bailiai bėgo augaloti vyrai, rastais talžantys Europos Sąjungos (toliau ES) sieną ženklinančias tvoras ir kitus apsaugos įrenginius. Tiesa sakant, ir neklausė iš kokio mūšio lauko jie bėga.
Keistas tas laukas, jei jame veikia turizmo agentūros, lėktuvų bilietų kasos ir išmaniųjų telefonų parduotuvės. Netikiu, kad parlamentarai tikrai mano, kad lenkai ar lietuviai yra tokie kvaili, kad neatskirtų, kuriam reikia pagalbos, o kuriam norisi tiesiog „atsirasti“ Europoje. Dėl savo tautiečių jautrios širdies neabejoju, buvo laikai, kad tikrai vargstančiam persekiojamam padėdavo net rizikuodami savo saugumu.
Dėl savo tautiečių jautrios širdies neabejoju.
Netikiu, kad parlamentarai nuoširdžiai tiki, kad koks raštingas trisdešimtmetis, kalbantis suprantamai angliškai, ir mokantis naudotis komunikacinėmis technologijomis, nežino, koks yra legalus kelias apsigyventi ES, kad nenutuokia, jog savo noru „pirkdamas“ bilietą nelegaliai vykti į Europą, dalyvauja iš anksto planuotoje nusikalstamoje veikoje ar kad užtvaros naikinimas yra nusikaltimas (ar bent mažų mažiausiai chuliganizmas). Jei kuris iš jų išties pakliuvo ten netyčia ir nieko nenutuokia, tai tikrai ne tas, kuris laužo pasienio užtvaras.
Nepatikėsiu, kad jie tikrai mano, jog asmuo, vadinantis save Baltarusijos prezidentu yra „nieko dėtas“, kad kaltos yra avialinijos. Jei jam reikia, tai ir be lėktuvų atras tokių, kurie griaus sienas. Čia kažkaip visa Europa ieško pasiteisinimo, kad tik nereiktų versti Lukašenkos, nes žino, kad nuversti jo negali. (Skrydžius ar kokiam aviadispečeriui uždrausti keliauti į Briuselį gali, lenkus barti – irgi gali.) Kaip sako, darome, ką galime arba ką norime daryti. Geresni būti negalime, tai bent jau geresni atrodysime.
Jei parlamentarai galvoja, kad visa ta „problema“ yra Lenkijos ar Lietuvos pasienyje, tai reiktų pripažinti, kad Europos geografijos jie nesimokė. „Problema“ yra ne Lenkijos, o ES pasienyje.
Taigi, darome „ką galime“, nes tie, kurie gali, nedaro. Dauguma problemų išsispręstų po vieno kito Maskvos ir Berlyno vadovų pasikalbėjimo, bet… jie baigiasi tik „jautriais“ pasikalbėjimais.
Dauguma problemų išsispręstų po vieno kito Maskvos ir Berlyno vadovų pasikalbėjimo, bet… jie baigiasi tik „jautriais“ pasikalbėjimais.
Ne vienus metus buvau Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos raportuotojas Moldovai. Prisimenu, kai daug laiko leidome, kad kaip nors sureguliuoti apsišaukėliškos „respublikos“ Padnestrės studentų diplomų pripažinimą ar automobilių registracijos numerių „atpažinimą“ Europoje, kurioje vietoje prie nepripažintos teritorijos numerio priklijuoti Moldovos lipduką, ar Moldovos antspaudėlį ant diplomo, kaip „įmontuoti“ visa tai į galiojančias tarptautinės teisės normas.
Tuo metu neapleido mintis, kad mes čia su visomis diplomatinėmis išmonėmis „kaip galime“ sprendžiame problemas, kurias Kremlius galėtų išspręsti trumpu telefono skambučiu.
Kai Briuselis prieš dešimtmetį dar naiviai (o gal ir apsimestinai) tikėjo, kad su rusais ir gudais galima sutarti, siūlė Lietuvai atverti sienas, ir pradžioje 30, o paskui 50 kilometrų be vizų įsileisti juos „paviešėti“ Lietuvoje. Klausiau, kam visa tai? Vienas buvęs ministras paaiškino, kad rusai ir gudai atvažiuos ir pamatys, kaip mes šauniai gyvename, o pamatę ir patys pamils demokratiją. Negi ministras mano, kad šiuolaikinis rusas yra toks durnas, kad už Putiną balsuoja tik todėl, kad nematė Vilniaus Akropolio? Atsakė, kad nemano, bet… daro „ką gali“.
Tai va kaip. Kai anuomet sakiau, kad bus karas, „protingi“ kolegos EP juokėsi… Su kuo gi čia kariausim? Visada atsakydavau, kad kariausim taip, kaip ir sapne neregėjome, ir tada, kai to mažiausiai norėsis. Taigi, pandemijos metu ginam Europą nuo rastais ir lopetom ginkluotų Lukašenkos samdinių, o EP verksniai dejuoja…
Kinzdiulis nėra Europos Parlamento narys, ir šį kartą nepriėjo. O gaila…
