Du kartus sapiens. Taip mus vadina klasikinė biologijos sistematika. Esame šiuolaikinė protingojo žmogaus atmaina. Galima suprasti, kad du kartus parašius apie protingumą, tampame labai protingi. Turime beveik aštuonis milijardus protingų būtybių, o pasaulyje (nežinau, net kaip pavadinti tą būseną) keli bepročiai grasina paspausti branduolinio ginklo mygtukus, jei čia ir dabar negaus kokio geopolitinio saldainiuko, o protingieji – ką?
Mano kartos žmonės prisimena, kad apie Sovietų Sąjungą ir ją supančias šalis Vakaruose buvo sukurta atskira mokslo disciplina – sovietologija. Jai, kaip svarbiai socialinių ir politinių mokslų šakai, buvo mesti nemaži pinigai, pridygo tyrimo centrų, institutų, fondų, atsirado plejada sovietologijos ekspertų ir mokslininkų.
Sovietologai tyrinėjo penkmečių planus ir oficialiai skelbiamų ekonominių rodiklių raidą, darė iš jų mokslines išvadas, tikėdami, kad skaičiai ir faktai, kuriuos pateikdavo kompartijų valdomi laikraščiai, yra patikimi.
Sovietologai atidžiai studijavo politinių lyderių kalbas, aprioriškai įsitikinę, kad jose išsakomų teiginių patikimumas yra toks pat, kaip ir respektabilių Vakarų politikų. Analizuodavo net oficialiai paskelbtus rinkimų rezultatus, lyg ir mėgindami suprasti, kas slypi po mįslingu faktu, kodėl vienoje sovietinėje respublikoje balsavo 99,9, kitoje – 99,6 procento rinkėjų.
Deja, sovietologija kaip mokslas pasirodė visiškai silpnas – „dainuojančios” ir „aksominės” revoliucijos Sovietų Sąjungos ir viso Rytų bloko žlugimas jai buvo nepaaiškinama staigmena, o pinigai, išleisti Sovietų studijoms, dažnai pasirodydavo išmesti visiškai veltui. Sovietinė sistema griuvo visai ne pagal to „mokslo“ planus.
O dabar ar ne tas pats? Rusijos ir Ukrainos „studijos“ patyrė fiasko.
Rusai manė, kad Ukraina nėra tauta ir valstybė, jos protingi žmonės neturi savo valstybingumo jausmo, tad žmonėms ne taip svarbu, kieno vėliava, svarbu, kas moka atlyginimus ir pensijas. Tą, beje, tvirtino ir tų pačių rusų atliktų socialinių apklausų duomenys, ypač Rytų Ukrainoje. Išvada – yra mažai valios ginti Ukrainą kaip valstybę, nes tos valstybės realiai nėra.
Vakarai pagal savo įsitikinimus manė, kad Ukraina nėra ta valstybė, kurią žmonės galėtų karštai ir pasiaukojančiai ginti – demokratija silpna, įsikerojusi korupcija, silpna ekonomika, menka visuomenės konsolidacija, žmogaus teisės su dideliais trūkumais (jokių ten LGBT teisių…). Net ir prezidentas juk išrinktas „nerimtai“, ant populistinės platformos, be aiškios vertybinės programos.
Teoriškai tai nėra valstybė su tikrai europietiškomis vertybėmis, tad nėra pagrindo manyti, kad atsiras didelė protingų piliečių valia ją ginti. Vakarų „ekspertai“ nemanė (kai kas iki šiol nemano), kad verta kovoti Ukrainos pusėje.
Vakarų „ekspertai“ nemanė (kai kas iki šiol nemano), kad verta kovoti Ukrainos pusėje.
Tai, kad Ukraina ginasi, ir tai daro gana vieningai, rodo, kad abi teorinės prielaidos buvo klaidingos.
Nestebina, kad tiek daug „ekspertų“ kur kas mieliau svarsto ir tariasi, kokia gi yra Putino psichikos būklė, ir kaip toli jis „žada“ eiti. Nemažai atradimų ir „demaskavimų“ – štai koks jo tikrasis veidas.
Tiesą sakant, nereikia čia nieko demaskuoti. Po Putino kauke slypi ne kas kitas, o tas pats Putinas. Visi jau ne pirmi metai žino, kad po chuligano kauke yra ne džentelmenas, o chuliganas. Tas chuliganas atvirai smurtauja, grasina dar didesniu smurtu, o ką mes? Solidariai bijome.
Teoriškai atgrasymas buvo (ar tebėra?) mūsų – Vakarų – strategijos pagrindas. Ruošėmės ne tiek kariauti, kiek sudaryti tokias sąlygas, kad to daryti nereiktų. Iki paskutinės dienos bideno-macrono-scholco tikėjimas buvo tvirtas – pavyks atgrasyti. Bet tai nesuveikė. Deja, nesuveikus, buvo manoma, kad Ukraina greit „kris“, t. y., buvo pasiruošta kažkokiais nepripažinimais-pripažinimais formalizuoti susidariusią situaciją, bet ne ginti jau minėtas Vakarų vertybes.
Atgrasymas sankcijomis nesuveikė, bent jau ta prasme, kad karas prasidėjo. Sankcijos, taip, yra skaudžios, bet iki šiol jos neprivertė Rusijos pakeisti savo pozicijos – karas vyksta. Rusų motyvas užkariauti Ukrainą – tikrai ne ekonominis.
Kita vertus, Rusija iki šiol sugeba Vakarus atgrasyti nuo aktyvios karinės pagalbos Ukrainai. Ir be didelių socialinių ar politinių studijų aišku, kad mūsų stovykloje silpnosios vietos yra baimė, įsitikinimas, kad visuomenė nori gyventi tik hedonistiškai, kad ekonominis socialinis faktorius yra svarbiausia patriotizmo „dedamoji“, o taip pat netikėjimas, kad Ukraina gali taip sėkmingai priešintis didelei Rusijai su visais Putino „mygtukais“.
Kai barbarai subombardavo motinų ir vaikų ligoninę, iš TV ekrano pažįstamas ukrainietis paklausė, tai ką jūs ten – visokiose sąjungose ir aljansuose – ar galite kaip nors apginti bent jau kūdikius? Manau, kad nuspėjote, koks buvo atsakymas: „Taip, mes matome, matome, kad tai labai blogai, bet neturime teisinio pagrindo nei „uždaryti dangaus“, nei apsaugoti jus ginklu…”
Toliau sekė paaiškinimas, kad ta „sėkmingiausia pasaulyje gynybos organizacija“ neturi mandato ginti Ukrainos, o kita organizacija su dideliu džiaugsmu „atkeršijo“ rusams už kūdikius, uždrausdama kažkokiam rusų valdininkui plaukioti jachta Viduržemio jūroje.
Skaudžiausia tai, kad minėto teisinio pagrindo neturi planetos dalis, kuri kasdieną giriasi, kad žmogaus teisės toje dalyje jau yra pavyzdinėse aukštumose. Ir tas žmogaus teises ji pasiruošusi propaguoti visame pasaulyje.
Atsiprašau, bet kokias čia teises propaguosite, jei neturite teisinio pagrindo apginti net kūdikių ir jų mamų. Tas pats ukrainietis sakė – meskite tas savo teises kuo toliau, paskui tą pagarsėjusį laivą, jei visas teisinis pagrindas yra rasti pagrindą nieko nedaryti.
Sunku tam paprieštarauti, ir žinote, koks jausmas apima, matant, kad kai Europoje vyksta kova už europietiškas vertybes prieš barbarišką jėgos logiką, didžiausios „Europos vertybių“ organizacijos tiesiog pabėgo iš mūšio lauko. Pabėgo su visomis ambasadomis ir būriais nevyriausybininkų. Iš Rusijos išeina taip nenoriai, kad net stebėti negera. Tai kieno pusėje ta teisė? Žiūrėk, dar ir taikos sutartį pasirašys su tuo, kurio nusikaltimais neabejojama.
Jei taip, tai… iki kito kar(t)o, mieli, du kartus protingi.
