Dr. Egidijus Vareikis. Dievas su mumis…

Skaitę Šventąjį Raštą, be abejo prisimena, ten parašyta, kad Mergelė turėjo pagimdyti sūnų ir pavadinti jį Emanueliu, kas reiškė „Dievas su mumis“. Dievas turėjo būti su mumis visada ir visuose reikaluose, visuose džiaugsmuose ir visose negandose. Su mumis visais… Bet kai vyksta karas, kaip ten su tuo Dievu – ar jis su visais kariaujančiais, ar tik su kai kuriais?

Ikikrikščioniškos civilizacijos, kuriose dievai buvo atskirų sričių ekspertai, turėjo savo karo dievus, kurie, be abejo, privalėjo būti kažkur netoliese kariaujančių. Trojos karas pagal Homerą taip pat vyko tarp atskirų dievų grupuočių, o kariaujantys žmonės tebuvo įrankiai dievų tarpusavio kovose.

Neretai Dievai ateidavo ir su „palyda“. Karo dievo Marso astronominiai palydovai ne šiaip sau vadinasi Fobas ir Deimas – baimė ir panika – tokie yra kiekvieno karo socialiniai palydovai.

Krikščionys dažnai nuoširdžiai meldė Dievo pagalbos. Su Dievo žodžiu atradinėjo nežinomas teritorijas, vadavo Kristaus relikvijas, šventųjų vardais vadindavo uper ir miestus. Sakoma, kad ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jonas Sobieskis išmeldė Dievo paramą sumušant musulmonus prie Vienos (teisybės dėlei, tai meldė Marijos globos, bet vis tiek viskas „prie Dievo“).

Dievą į savo pusę tvirtai pastatė Teutonų ordinas, Su Dievo kaip savo šalininko vardu ėjo į karus skandinavai ir prancūzai. Galima sakyti, kad galutinai Dievą politiniams ir karo reikalams XVIII amžiaus pradžioje privatizavo Prūsijos valstybė. Įrašas „Gott mit uns“ atsirado heraldikoje, ant banknotų ir vyriausybinių apdovanojimų. O taipgi įsitvirtino ir karo ideologijoje.

Galiausiai įrašą „Gott mit uns“ naudojo Vermachto kareiviai. Dauguma gal net tikėjo, tik neaišku, ar Dievo buvo atsiklausta. Kritiniu Sovietų valstybei Antro pasaulinio karo metu Stalinas „primiršo“, kad SSSR yra „bedievė“ valstybė – kariniuose daliniuose atsirado religiniai simboliai ir karo kapelionai. Vermachtas pralaimėjo, Sovietai laimėjo. Tai kaip čia, kaip čia? Su kuo tas Dievas?

Ne paslaptis, kad krikščionybės priešininkai dažnai prikaišioja Bažnyčiai, neva, jos vardu vyko labai „nesimpatiški“ karai. Galima sutikti su tuo, kad būta sprendimų, dėl kurių šiandien nejauku, bet iš esmės dauguma krikščioniškų Bažnyčių buvo taikos šalininkės ir neleido kariauti su Dievo vardu.

Viduramžiais Katalikų Bažnyčia ne kartą dėjo pastangas savo vardu riboti ginklų naudojimą ir karų trukmę. 990 metais paskelbta Dievo Taika turėjo saugoti Bažnyčios nuosavybę, nekariaujančius civilius ir žemės ūkio struktūras. 1139 metais II Laterano susirinkimas uždraudė naudoti kai kuriuos ginklus (arbaletus) prieš krikščionis.

Viduramžiais Katalikų Bažnyčia ne kartą dėjo pastangas savo vardu riboti ginklų naudojimą ir karų trukmę. 990 metais paskelbta Dievo Taika turėjo saugoti Bažnyčios nuosavybę, nekariaujančius civilius ir žemės ūkio struktūras

Svarbus istorijos elementas – Kryžiaus žygiai. Tai buvo karinės ekspedicijos (šiandien kai kas pajuokautš – specialiosios operacijos), pradėtos XI amžiaus pabaigoje. Jų tikslas buvo ne tik išvaduoti Šventąją žemę ar stabdyti islamo plėtrą, bet ir nuplauti nuodėmes švento žygio pavidalu. Tuomet apie du trečdaliai antikinio krikščionių pasaulio buvo užimti musulmonų, tad jį kažkaip reikėjo „vaduoti“.

O prasidėjo taip, kad Klermonto Bažnyčios susirinkime buvo formaliai nagrinėtas Bizantijos imperatoriaus Aleksijaus I Komneno prašymas paremti graikus, kovojančius prieš musulmonus turkus. Popiežius Urbonas II tuomet atsiliepė į prašymą ir išlydėjo prancūzų riterius tardamas: „Tokia Dievo valia“.

Urbonas II taip pat suteikė indulgenciją tiems, kurie eis į Rytus kariauti ar į piligriminius žygius lankyti šventų vietų. Liaudies entuziazmas, beje, buvo didžiulis. 1095 metais popiežius kryžiaus žygių rangą iš bellum justum pakėlė iki bellum sacrum, t. y. išties paskelbė šventąjį karą. Jo eiga ir tikroji Bažnyčios misija vertinama, žinia, nevienareikšmiškai.

Iki šiol nėra (ir tikriausiai, nebus) aiškių kriterijų, pagal kuriuos vadinamuosius religinius karus galima būtų išskirti į kokią ypatingą kategoriją. Kiekvienas karas turi savo tikėjimo dimensiją.

Ji buvo visada, ji yra ir šiandien. Formaliai galima sakyti, kad Šiaurės Airijoje vyksta karas tarp katalikų ir protestantų, Bosnijoje – tarp trijų tikėjimų, Libane – dar sudėtingiau, bet pripažįstama, kad ne tikėjimas „grynu“ pavidalu yra šių karų priežastys.

Neužsidarykime savame krikščioniškame pasaulyje. Islamas šiandien kur kas dažniau prašo Dievo pagalbos ir skelbia šventuosius karus. Žinomas musulmonų šiitų judėjimas „Hezbolah“ pažodžiui reiškia „Dievo vaikai“. Ne vienas pasakys, kad šių „vaikų“ santykis su Dievo, kaip jis ten įsivaizduojamas, labai nevienareikšmiškas.

Žinoma, kokia bebūtų praeitis, esame dabartyje. Karas Ukrainoje turi labai reikšmingą religinę dimensiją. Turiu pasakyti, kad žmonės nesuprato (ar iki šiol nesupranta) ką Dievas „veikia“ šiame kare? Popiežiaus Pranciškaus bandymas sutaikyti dvi tautas Dievo akivaizdoje nebuvo suprastas nei vienų, nei kitų, netgi tų, kurie čia „ne prie ko“. Ukrainiečiai Dievo vardu nepiktnaudžiauja, sakyčiau Dievo pagalba veikiau žavisi, nei kažko reikalauja.

Sunkiau su rusiškąja puse. Žinia, prieš kelis metus Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato ir tapo atskira Bažnyčia. Maskva neteko apie trečdalio „turto“, sumenko jos neslepiamas noras būtų ana Trečiąja (tikrąja!) Roma.

Europos Sąjunga neseniai susiginčijo, galima ar negalima, verta ar neverta sankcionuoti Maskvos patriarchą Kirilą, kuris Putiną skelbia šventuoju šaukia  į šventąjį karą bei laimina žudikus. Pasaulio Bažnyčių Taryba du kartus kreipėsi į Kirilą, prašydama pakeisti nuomonę ir retoriką karo metu. Susilaukė ir popiežiaus kritikos. Bet niekas nepasikeitė.

Tie, kurie sumanė sankcijas, pabrėžia, kad laiko Kirilą nepagrįstai praturtėjusiu oligarchu, beje, turinčiu ir Tabako Metropolito pravardę. Jis vadinosi (ir pagal pasą vadinasi) Vladimiru Gundiajevu, yra iš Sankt Peterburgo, kaip ir jo draugas Vladimiras Putinas. Dviejų draugų suokalbis? Yra sakančių, kad ES bando ekskomunikuoti Kirilą kaip eretiką. Bet tai ne ES reikalas. Gal ir ne Dievo reikalas…

Nobiscum Deus. Paskaitęs, ką parašiau, kiekvienas kunigas tikriausiai pasakytų, ne dievą reikia kviesti į savo komandą, o pačiam laisva valia ateiti į Dievo komandą. Jei visi klausytų, gal ir karų nebūtų Ir nereiktų rinktis… Teoriškai – paprasta, praktiškai… patys žinote.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte