Kažkada toks rašytojas, kurio tikrasis vardas Czeslaw – Nobelio premijos laureatas iš Lietuvos vidurio – parašė knygą, pavadintą „Pavergtas protas“. Tai buvo tokia ne visose pastraipose optimistinė refleksija apie mūsų regioną, kuriame didžiausia laisvės problema yra ne geografija ir net ne istorija, bet mūsų pavergti protai, o šventas tikslas – išsivaduoti iš tos vergijos.
Czeslawą Miloszą prisiminiau būtent šiomis dienomis, kai esame ir euforijos, ir savotiškos desperacijos apimti vienu metu. Nelemtieji slaptieji protokolai ir Baltijos kelias, rusų kariaunos išvalymas, regis, visiems laikams ir naujo karo grėsmė, patriotiškai žavi ukrainiečių kova už savo laisvę ir mūsų nesugebėjimas jau padėti taip, vadinamos saugumo garantijos vėl netaptų tik pastraipa popieriuje.
Skaitant Miloszo kūrybą, neapleidžia mintis, kad tas laureatas gal būtų likęs ribotai gerbiama literatūros vidutinybe, jei ne ta pavergto proto problema persmelkusi ne tik politines refleksijas, bet ir, atrodytų, visai depolitizuotą lyriką. Geografiją šiandien turime, istoriją, tikėkimės greit parašysime, bet ar jau esame laisvi? O gal tapome savo laisvės iliuzijos vergais?
Ukrainos nepriklausomybę minėjau virtualiai. Nekartosiu čia banalių ir originalių frazių, kurių pilnas internetas. Gerai, kad toks pilnas, gerai, kad Ukrainą sveikina visas pasaulis, linki jai šimtmečių, nors viena šalis vis dar tvirtina, kad Ukrainos iš viso nėra. Matydamas šiandienos Ukrainos viltį ir skaudžias pastarojo laikotarpio patirtis, imu tikėti, kad, šiandien pavergta yra gal jau tik dalis šalies teritorijos, ukrainiečių protas gal jau laisvas, ir ta proto laisvė man didelis džiaugsmas.
Kiekviena šalis turi vienokią ar kitokią nepriklausomybės šventę, tačiau svarbiausia yra toji, kuri mini būtent proto išsivadavimą iš vergijos. Bet vis dar parašiau… „gal“. Turime Baltijos kelią – tai turi būti šventė, o ne šiaip minėtina diena, kaip ir ana Rusijos išvesdinimo diena. Rusija savos išsilaisvinimo šventės neturi. Iš viso nelabai žinoma, kokia gi galėtų būti ta Rusijos laisvės diena. Gal jos ir nėra, gal ji bus kai Rusijos nebus?
Proto pavergimas yra metodas, priverčiantis dirbti pavergėjui, galiausiai susitaikant su pavergėjo ideologija ir mąstymo būdu. Ar tai jau neatgręžiama? Ypač turint galvoje tą vadinamą iškreipto tikrovės vaizdo – propagandos gebėjimą padaryti daugiau įtakos, nei daro objektyvi informacija.
Ne taip seniai vėl atsidūriau diskusijoje ar anuo metu paprasčiau buvo tiesiog fiziškai pasiaukoti už Lietuvą ar dirbti neva pavergėjui, bet iš tikro – tai pačiai Lietuvai. Čia buvo minima daug – nuo stojimo į partiją „dėl karjeros“ iki intelektinės kūrybos „į stalčių“, tikintis, kad „geresni laikai“, ateis. O visas „įdomumas“ diskusijoje buvo tas, kad ana proto vergystė – jau praeitis, bet dabartinis protas taip pat nelaisvas. Ir ne vis dar nelaisvas, o nelaisvas kitaip – XXI amžiaus vergystės forma, protas, vadinantis save subalansuotu, bet iš tikro apstatytas ideologijos bei propagandos grotomis.
Pasak minėto autoriaus, kuris visai nėra ciniškas moralizatorius, intelektualinės sąžinės nepriklausomybė ir vidinis pasipriešinimas: net susitapatinus su propagandos mašina, viduje išlieka moraliniai ir estetinių reikalavimų diktatai, kurie skatina nepertraukiamą ir nubrėžtą liniją, kurią peržengus kelio atgal į proto laisvę nebebus.
Kiekviena šalis turi vienokią ar kitokią nepriklausomybės šventę, tačiau svarbiausia yra toji, kuri mini būtent proto išsivadavimą iš vergijos.
Moralinis dviprasmiškumas ir asmenybės susidvejinimas: siekiant išgyventi totalitarizmo sąlygomis, žmogus gali „išpersilaužti” ir imituoti konformizmą, tačiau senieji moraliniai reikalavimai neišnyksta ir sukelia vidinį konfliktą. Bet galiausiai konformizmo imitacija juk veikia kaip pats komformizmas… ir viskas čia „užsiciklina“ – išsilaisvinti iš vergystės galima tik labai skausmingais metodais – karais, sukilimas ir „bastilijų“ šturmais. Šiandien, kai reikia rinktis tarp skausmingo išsivadavimo ir santykinai sočios liberalios vergovės, neretai renkamės pastarąją.
Dėl visai suprantamų priežasčių aptariamos knygos autoriui kur kas labiau rūpi vergo protas, nei protas to, kurie gali vergą išvaduoti. Bet šiandien susiduriame su iš pirmo žvilgsnio keistu reiškiniu – vergas vaduojasi lengvai, nes jam laisvė yra išgyvenimo sąlyga. O štai protas, kurį galima apibrėžti kaip laisvą, atrodo lyg sustingęs, pavargęs, o tikriau – įkalinęs save dogmoje, kad būdamas laisvas jis nebėra nei atsakingas, nei lankstus.
Ukrainiečiai, kurių neformalius šventinius pasisakymus pasilikau savo atmintyje, ima teigti, kad tie „laisvieji protai“ Vakaruose niekaip „nesusiprotina“ sau, kad Rusijos nereikia bijoti, kad ji neamžina, nereikia bijoti Ukrainos Europoje, ji Europai yra kur kas geresnis šviežias kraujas nei negeidžiami migrantai iš buvusių kolonijų. Mūsų mąstymą iš visų pusių kausto baimė dėl ateities. Kitais žodžiais kalbant bijome rašyti naują ateities projektą (nes jame niekas negarantuota) ir galiausiai apsistojame ties senojo tobulinimu.
Czeslaw Milosz sako, kad išvaduoti iš proto vergystės turi pats – jokie užsienio pavyzdžiai ar „sėkmės istorijos“ nepadės. Tų sėkmės istorijų beveik nėra. Visa, kas šiandien gerai, atsitiko, ne dėl gero projekto, o dėl išsilaisvinimo iš vergijos visai ne tais būdais, kuriuos siūlė ir tebesiūlo laisvi bei racionalūs protai. Reikia beprotybės, reikia kažko labai neracionalaus, galgi tikėjimo, kad kelias į laisvę niekada nebūna racionalus. Šiek tiek pažindamas Europos tautas, galiu nurodyti tokias, kurios į šiandieną atėjo savo identitetą gindamos karuose bei sukilimuose ir tokias, kurios rasdavo būdą išsaugoti save, nusilenkdamos stipresniam ar gudresniam priešininkui. Vis klausiu, ar tas šuo daugiau laimi sau lodamas, ar vizgindamas uodegą.
„Sveikas“ ir „nepavergtas“ protas mums kažkada sakė, kad jokie čia Baltijos keliai „nenurungs“ nelemtųjų protokolų, sakė, kad rusas niekada kaip gyvas nepaliks žemės, kurioje padarė ką nors nešvaraus. Neracionalu ir ukrainiečiams buvo priešintis ir ginti savo egzistenciją. O tas kuklus mitingas prie Mickevičiaus paminklo, tai jau beprotybė, kažkoks, gal net tuščias, tikėjimas. Gal tikėjimas nebūna toks tuščias kaip atrodo, tiems, kurie netiki…?
