Sako, kad moderniaisiais laikais buvo trys melo formos. XXI amžiaus postmoderno pasaulyje – jau ir visos keturios… Turėjome industrinę ir poindustrinę visuomenes, turėjome informacijos bei žinių visuomenę, o dabar, atrodo, imame gyventi komunikacinėje visuomenėje – kažkokiame pasakų pasaulyje, kuriame visi gyvena kaip gyvenę, elgiasi kaip moka, bet savo gyvenimą viešumoje paverčia vadinamąja komunikacine žinute. Taigi, sveiki atvykę į pasakų pasaulį.
Regis, šiandien pokalbiuose ir ginčuose apie politiką visi tik ir svarsto, kaip čia kas teisingai ar neteisingai komunikuoja savo ketinimus, ar pakomentuoja sprendimus. Joks bent kiek galvą nuo žemės kilstelėjęs veikėjas nebegali gyventi be savos komunikacijos strategijos, ministerijos ir kitokios kontoros, steigia galingus komunikacijos departamentus, o kuklius ano šimtmečio atstovus spaudai keičia komunikacijos rengimo komandos. Ir jau nebėra svarbu, kas yra tiesa, o kas netiesa, svarbu tik tai, kaip visa tai „iškomunikuota“. Komunikacija gali juodą padaryti balta (ir atvirkščiai), nuodėmę paversti dorybe (ir atvirkščiai), tragedijas paversti komedijomis (ir atvirkščiai), realybę paversti niekais, ir iš nieko sukurti istoriją.
Per vieną dieną susirenka dešimt karo ekspertų, skirtingai komunikuojančių situaciją Ukrainoje, šūsnys komunikacijos formuotojų aiškina, kas kaip turi suprasti pedofiliją ir kitus seksualius reiškinius, kas ką ne taip reflektavo ar indikavo. O kai kartais iš viso nieko neįvyksta, būna… „sukomunikuota”.
Pasakysiu kaip iš nieko galima ką nors „sukomunikuoti”. Kalbėsiu apie rinkimus, bet ne apie „tuos”, tad čia visai ne agitacija. Kalbėsiu apie rinkimus, kokių iš viso nėra ir greit nebus.
Taigi, vienas iš pastarųjų savaičių politinės komunikacijos šedevrų buvo tokia apklausa apie prezidento rinkimus. Už ką balsuotum, mielas rinkėjau, jei rinkimai būtų šį savaitgalį. Apklausos sudarytojai turi kandidatų sąrašą, pakviečia net žmones, vadinamus politologais, pakomentuoti apklausos rezultatus bei kandidatų programas, ir suskaičiuoja, kas paklius į antrą turą ir kas galiausiai laimės.
Už ką balsuotum, mielas rinkėjau, jei rinkimai būtų šį savaitgalį.
Jei jums ši rinkimų pasaka patiko, tai analizuokite tuos rezultatus, bet turėkite galvoje, kad tai pasaka, kuri su gyvenimu visiškai nesusijusi. Žinokite, kad nė vienas iš pateiktame sąraše nurodytų asmenų nėra pasakęs, kad nori būti kandidatu, o jų niekas ir neklausė.
Tad kandidatų sąrašas yra apklausos rengėjų komunikacinis lapelis, galite ten dar prirašyti dar Mikę Pūkuotuką ir suskaičiuoti, kiek jis galėtų gauti balsų. O balsavusiųjų už jį tikrai atsiras, nes čia juk pasakėlė, juk nebus jokių rinkimų šį savaitgalį.
Dar didesnė pasaka yra politologo (jei jau taip, tai „politologo“) nusistebėjimai, kodėl tas ar anas reitingo lyderis nereiškia savo nuomonės apie pedofiliją, nes jo programai tai tiktų; ji nebūtų tokia vienpusiška, kaip dabar. Tiesa, tas reitingų lyderis iš viso neskelbė jokios programos (nes nėra kandidatas), bet rinkiminę komunikaciją jau turi…
Aną vasarą labai juokinga atrodė dar viena apklausa, šį kartą apie politinių partijų populiarumą. Liepos mėnesio viduryje paskelbti skaičiai (irgi) už ką balsuotumėte, jeigu vyktų tai, kas tikrai nevyks, buvo dar „pakomunikuoti” antrašte, skelbiančia, kad verda įnirtinga kova dėl antros ir trečios vietos reitingų lentelėje. Na taip, įnirtinga partijų kova liepos viduryje, kai partijų kovotojai šildosi paplūdimiuose, o jų rinkėjai – irgi panašiai.
Įnirtinga kova todėl, kad aną mėnesį panašioje beprasmėje apklausoje puse procento persvaros pirmavo „tie”, o dabar kažkokia procento dalimi – jau „anie”. Ir vėl kviečiami „politologai“ analizuoja didįjį politinį virsmą.
Beje, kažkur tekste yra paminėta, kad apklausų rezultatų paklaida viršija tris procentus. Žinau, kad realiai tikrai daugiau, bet tiek jau to, tebūnie tris. Nes je jau taip, tai pusės procento permainas komentuoti kaip didį politinį virsmą yra arba apsimetimas kvailiu, arba visų vadinamųjų tokių komunikacijų tikslinių grupių kvailinimas. Manau, kad ir viena ir kita.
Pasikalbu su tų komunikacijų autoriais. Ir vis klausiu, ar per trisdešimt metų neišmokote skirti apklausos skaičių (nuo visų rinkėjų) ir balsavimo rezultatų (nuo atėjusių balsuoti). O kur dar pataisos, atsižvelgiančios į mažų partijų balsus bei nedalyvaujančiuosius? Dažniausiai sako, kad tai publikai per sudėtinga (manau, patiems taip pat) ir jau nebe komunikacinė intriga…
Kur kas įdomiau liepos viduryje žinoti, kad verda įnirtinga kova… kai niekas nevyksta.
Pastebėjau, kad komunikacija dažnai „užvirina“ tai, kas šalta ir neįdomu, ir „užšaldo“ tai, kas verda iš tikrųjų. Kartais nieko nežinoti irgi yra gera komunikacija. Reikia susitvarkyti taip, kad net ir neteisinga atrodytų teisinga. Taip sumeluoti ketvirtąja melo forma. Dabar prisipažinsiu, kad labai nusidėjau. Dėsčiau studentams kursą, kuris vadinosi „Politikos komunikacija“. Meluoti nemokiau, bet vis tiek matau, kad prisidirbau – komunikacija klesti.
Tiek jau to su politika. Kaip gi su mūsų tikėjimo reikalais?
Viename pokalbyje su ganėtinai liberalių pažiūrų „komunikatoriumi” išgirdau nuomonę, kad Dievo tai tikriausiai nėra, bet tas Jėzus iš Nazareto, kilęs iš smulkaus verslininko – medžio amatininko šeimos, labai neblogai „iškomunikavo” Dievo idėją. Sakė, kad tai būsianti „gera naujiena”, nors komunikacijos dogmos tvirtina, kad įdomesnės naujienos yra blogos… Bandžiau atsakyti, kad Jėzus nesimokė komunikacijos nei pas mane, nei kitur, ir tikriausiai kalbėjo tiesiai-šviesiai, o tai ir buvo „gera naujiena”. Dar sakė, kad tiesa padarys mus laisvus…
Vienas išminčius (galėtų būti komunikacijos patarėju) bylojo, kad melas yra tuo geresnis, kuo labiau jis panašus į tiesą. Regis, niekas tam neprieštarauja. Bet jei jau einame tuo keliu, tai greit suprasime, kad pats tobuliausias melas yra… tiesa. Tai va, tiesa tikrai padarys jus laisvus, kaip jau ne kartą padarė. Pati geriausia komunikacija.
Lietuvoje kalbama, kad ne taip seniai būta kažkokio melo labai aukštuose valdžios sluoksniuose. Nežinau, ar tikrai taip buvo, ar visa tai – tik blogos komunikacijos pasekmės. Jei tas melas buvo tobulas, tai buvo tiesa, miegokite ramiai, brangieji.
