Domenico Giani – trijų popiežių sargyboje

Buvęs Vatikano Miesto Valstybės žandarmerijos vadas, ENI fondo ir Nacionalinės Misericordie konfederacijos prezidentas generolas Domenico Giani (Dominykas Džiani) maloniai sutiko pasidalinti su „Laikmečio“ skaitytojais savo daugiau nei dvidešimties metų profesine patirtimi, rūpinantis net trijų popiežių saugumu. Taip pat įžvalgomis apie šių dienų aktualijas.

Tuos dešimtmečius D. Giani vadina ne darbu, bet misija. Kaip ir dabartinę labdaringą veiklą bene seniausioje pasaulyje labdaros organizacijoje Misericordie d‘Italija, įkurtoje dar 1244 metais.

Ar teko lankytis Lietuvoje anksčiau?

-Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1987 m. su grupe katalikų iš savo gimtojo Arezzo miesto.  Prasidėjus perestroikai išsiuntėme Raisai Gorbačiovai prašymą aplankyti Sovietų Sąjungą, Maskvą ir tuometinį Leningradą. Tuo metu, kaip, beje, ir iki šiol mus domino ekumeninis tarpreliginis dialogas. Taip pat norėjome atvežti religinį spektaklį, pirmąjį po 1917 metų bolševikinės revoliucijos „Pranciškus Asyžietis, taikos žmogus“.

Mūsų nuostabai gavome vizas. Taip pat paprašėme leidimo atvykti į Lietuvą, nes norėjome aplankyti katalikišką šalį.

Pirmas mūsų aplankytas miestas buvo Kaunas, vėliau Kaišiadoryse susipažinome su kardinolu V. Sladkevičiumi. Po to dar kelis kartus lankiausi Lietuvoje, taip pat su popiežiumi Pranciškumi, kai buvau Vatikano žandarmerijos vadovas.

Tačiau mano prisirišimas prie Lietuvos tapo ypač stiprus po 1987 m. apsilankymo ir dėl kitos priežasties: 1993 m. rugsėjį pamačiau šv. Joną Paulių II besimeldžiantį Kryžių kalne, o jau kitą savaitę jis lankėsi La Verną Italijoje. La Verna – kalnas, kuriame Šv. Pranciškui atsivėrė stigmos. Ten Jonas Paulius II kalbėjo apie grėsmę šiuolaikiniam pasauliui: sekuliarizmą.

Popiežius Kryžių kalną Lietuvoje, kuris tikintiesiems yra kančios ir tikėjimo stiprybės simbolis, ir kurį jis puikiai pažinojo ir suprato, palygino su šv. Pranciškaus artumu Dievui, pasireiškusiu stigmatomis. Abi vietos, anot jo, yra arti Dievo.

Pats esu iš pranciškonų dvasinės formacijos, kilusios La Vernoje, ir po šių popiežiaus žodžių prasidėjo projektas tarp Toskanos ir Lietuvos brolių pranciškonų: prie Kryžių kalno buvo pastatytas pranciškonų vienuolynas.

Lankiausi čia po to dar kelis kartus, taigi esu gana arti Lietuvos. Kai palyginu Lietuvą, kokią išvydau pirmą kartą, su tuo, ką matau viešėdamas dabar, tai, žinoma, kad pokytis akivaizdus. Pasikeitė miestų vaizdai, namai, net bažnyčios.

O pamenu dar uždarytas bažnyčias. Ir oficialią sekuliarią valstybės politiką, kai visi tikintieji su savo tikėjimo išpažinimu turėjo būti kažkur pogrindyje. Žinote geriau už mane, kaip viskas buvo.

Džiaugiuosi, kad šiomis dienomis dar kartą galėjau aplankyti Kryžių kalną ir pajausti labai stiprius vidinius išgyvenimus

Vatikane dirbote apie 20 metų, teko rūpintis net trijų popiežių apsauga. Ar labai skyrėsi darbas su kiekvienu?

-Popiežius yra vienintelis pasaulyje. Juo tapęs žmogus net pakeičia vardą. Tai yra simbolis pasikeitusio statuso ir reikšmės. Jis yra šventojo Petro įpėdinis ir visos Bažnyčios galva, kartu ir nedidelės valstybės – Vatikano – vadovas.

Taigi, visuomet saugojau popiežių, tačiau likimas lėmė pažinti net tris ypatingas asmenybes. Kiekvienas iš jų buvo iš skirtingų pasaulio kraštų, iš skirtingų kultūrų, su skirtingomis istorijomis. Bet kiekvienas iš jų – ypatinga figūra. Jie visi buvo balsu tų, kurie neturėjo balso ar dėl priespaudos, ar dėl skurdo bei atskirties. Man buvo stebuklas rūpintis popiežių apsauga.

Popiežius Jonas Paulius II labai gerai žinojo, kas yra gyvenimas priespaudos ir okupacijos sąlygomis, jam buvo labai svarbi taika pasaulyje, kaip ir Švenč. Mergelės Marijos užtarimas.

Gyvenimo pabaigoje jis buvo labai ligotas, nusilpęs ir net kalbėjo sunkiai, tačiau nepaisant to, išliko labai stipri ir įspūdinga asmenybė. Žiūrėdamas net į sergantį popiežių galėjai jausti jo stiprybę.

Prieš pat mirtį jis praleido apie pora mėnesių ligoninėje, ir nuo pat ankstyvo ryto iki nakties, teko būti šalia jo. Tiesa, ne tame pat, bet gretimame kambaryje. Tuos du mėnesius juo rūpinosi medikai. Bet tai buvo laikas, kai galėjai tiesiog fiziškai jausti būdamas net kitoje patalpoje sklindantį Jono Pauliaus II šventumą.

Net negalėdamas kalbėti, paskutinėmis gyvenimo dienomis, jis vis tiek prieidavo prie lango palaiminti lauke susirinkusių žmonių. Tai buvo labai stiprus tikėjimo liudijimas ir manifestacija.

Net negalėdamas kalbėti, paskutinėmis gyvenimo dienomis, jis vis tiek prieidavo prie lango palaiminti lauke susirinkusių žmonių.

Popiežius Benediktas XVI – Vokietijos sūnus. Tai buvo labai ortodoksiškas popiežius, tvirtas tikėjime. Kartu labai šiltas ir paprastas žmogus. Aš jį vadinu Benediktu Didžiuoju, nes jis tikrai didi asmenybė.

Kai jis nusprendė palikti popiežiaus poziciją ir tapo emeritu, jis sakė: „pavedu Bažnyčią Dievo Apvaizdai“. Man tai buvo ištikimybės Dievui liudijimas, nes jis sunkumus ir iššūkius gebėjo paversti stiprybe. Ir šiandien jis pasilieka labai svarbia figūra, nors ir dažnai nekalba. Jis parašo kartais straipsnius ar laiškus.

Popiežius Pranciškus yra kilęs iš lotynų Amerikos ir visai skirtingas nuo savo pirmtakų. Jis labai betarpiškai, esantis šalia paprastų žmonių. Jautiesi taip, tarsi jis galėtų būti kiekvieno iš mūsų draugu. Jis yra balsas tų, kurie negirdimi – migrantų, skurdžių žmonių. Jis taip pat aktyviai veikia tarpreliginiame dialoge. Jis turi naują viziją apie gamtą, ekonomiką. Jis tiki Dievo gailestingumu, todėl dažnai lankosi kalėjimuose, ligoninėse. 

Nuostabiai pasakojate apie popiežius, tačiau būvimas šalia jų, Jums pirmiausia buvo darbas. Kuo jis ypatingas, jei palygintume su valstybių vadovų, kitų svarbių asmenų apsauga?

-Nesakau, kad apsaugos darbas paprastas ar lengvas, kai yra saugomi prezidentai, karališkieji asmenys, kiti svarbūs asmenys. Tačiau popiežius yra ne tik saugomas asmuo, pirmiausia jis yra kunigas. O tai reiškia, kad jis skelbia Evangeliją ir yra arti žmonių.

Todėl saugoti Šventąjį Tėvą tikrai nėra lengva. Todėl itin svarbus prevencinis darbas. Žinoma, kad vienas saugumo lygmuo, kai Popiežius yra Vatikane, kitas, kai jį palieka.

Todėl labai svarbus žandarmerijos ir šveicarų gvardiečių bendradarbiavimas. Apsauga dirba skirtingai, priklausomai nuo to, ar Šventasis Tėvas, pavyzdžiui, lankosi ligoninėje, ar laiko šv. Mišias didžiuliame stadione, ar keliauja atviru papamobiliu. Taigi, kiekviena situacija, yra unikali, reikalaujanti unikalių sprendimų.

Visada sakau, kad visi žmonės, kurie dirba popiežiaus apsaugoje, yra ir turi reikalui esant paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų Šventąjį Tėvą.

Visada sakau, kad visi žmonės, kurie dirba popiežiaus apsaugoje, yra ir turi reikalui esant paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų Šventąjį Tėvą. Visi ten dirbantys tai žino, yra tam pasirengę.

Kitas ne mažiau svarbus dalykas – mes visada turime dirbti geriausiai, kaip tik galime. Mūsų darbe svarbus maksimalus dėmesingumas, profesionalumas, nuolatinis pasirengimas, staigi reakcija. Bet galų gale Apvaizda mums taip pat padeda. Nes popiežius yra ir laisvas žmogus. Popiežius Pranciškus, pavyzdžiui, eina ten, kur nori eiti. Ir mes padedame jam jo misijoje. Popiežiaus veikla yra misija ir apsauga jam negali jos trukdyti atlikti, gali tik pagelbėti.

Ar teko patirti per tuos du dešimtmečius kokių nors rimtų išpuolių bei juos užkardyti?

-Per popiežiaus Benedikto XVI pontifikatą teko net du kartus užkirsti išpuolių prieš popiežių bandymus. Mūsų reakcija buvo itin staigi, todėl pavyko juos sustabdyti. Tačiau mes negalime stabdyti popiežiaus. Jis turi eiti savo keliu.

Daugelis žinome įspūdingai atrodančius šveicarų gvardiečius, kiek mažiau apie Vatikano žandarmeriją. Kuo skiriasi jų funkcijos?

-Šveicarų gvarija ir žandarmerija sudaro Vatikano kariuomenę, kuri rūpinasi apsauga, tvarkos palaikymu.

Šveicarų gvardiečių viena iš funkcijų, kaip jau minėjote, yra Vatikano garbės sargyba, matome juos oficialių vizitų metu. Taip pat jie yra asmeninė popiežiaus apsauga, saugo jo apartamentus. Todėl jų rolė labai svarbi, paprastai jų tarnyba Vatikane trunka dvejus metus. Tai gerai išsilavinę katalikai jaunuoliai.

Žandarmerija saugo visą Vatikaną, tiek lobyną, tiek biblioteką, tiek popiežių. Vatikanas labai maža valstybė, todėl jos žandarmerija vykdo ir tas funkcijas, kurios kitose valstybėse priklauso atskiroms tarnyboms, pavyzdžiui, viešasis saugumas, ekonominis saugumas, priešgaisrinė sauga…

Svarbią ir esminę pagalbą taip pat teikia Italijos valstybės policija, ypač stebint ir saugant Šv. Petro aikštę ir Vatikano valstybės sieną.

Kai popiežius su pastoraciniais vizitais lankosi Italijoje, jos valstybės policija, karabinieriai ir kitos policijos bei civilinės gynybos pajėgos visada labai svariai prisideda prie popiežiaus ir jį pamaldžiai sekančių piligrimų saugumo.

Apaštališkosiose kelionėse pagrindinį vaidmenį užtikrinant popiežiaus saugumą atlieka Šventąjį Tėvą priimančios valstybės saugumo pajėgos, žinoma, kartu su Vatikano žandarmerija ir Šveicarų gvardija, kurios visada yra pirmasis saugos žiedas.

Dėl to, bet ne tik dėl to, Vatikanas 2008 metais prisijungė prie Interpolo.

Naudodamasis proga norėčiau dar kartą padėkoti Lietuvos policijos vadovybei ir kolegoms iš Lietuvos bei tarptautinių policijos, žvalgybos ir saugumo organizacijų darbuotojams už pagalbą popiežiaus Pranciškaus vizito 2018 m Lietuvoje metu.

Taip pat norėčiau dar kartą padėkoti J. E. Vilniaus arkivyskupui ir kariuomenės ordinarui bei senam draugui Gintarui Grušui už paramą, kurią Bažnyčia suteikė viso Šventojo Tėvo vizito metu.

Šiuo metu esate baigęs tarnybą ir aktyviai įsitraukęs į labdaringą veiklą. Gal galite plačiau papasakoti apie ją?

-Šiuo metu esu ENI fondo pirmininkas. Tai didžiausios Italijos įmonės fondas, kuris buvo įkurtas siekiant pagerinti Eni gebėjimą nuosekliai ir veiksmingai reaguoti į pilietinės visuomenės lūkesčius.

Mūsų veikla aiškiai apibrėžta, mes rūpinamės pagrindinių asmens teisių apsauga:  nuo rūpesčio žmogaus išgyvenimu iki pastangų užtikrinti socialinį vystymąsi, ypatingą dėmesį skiriame vaikams. Juk vaiko sveikatos užtikrinimas yra pagrindinis jo augimo ir lavinimo veiksnys.

Su didžiausiais iššūkiais ENI fondas susiduria besivystančiose šalyse, kuriose daug vaikų ir paauglių yra pažeidžiami dėl sunkių gyvenimo sąlygų, jie dažnai neturi galimybės gauti tinkamą sveikatos priežiūrą, išsilavinimą, mitybą, sanitarines sąlygas, patiria smurtą bei prievartą.

Šiuo metu mūsų veikla išsiplėtė į daugelį pasaulio šalių. Italijoje padedame vienišoms mamoms ir jų vaikams, taip pat krizes išgyvenančioms moterims ir pandemijos pasekmes patiriantiems jauniems žmonėms; Libijoje padedame vėžiu sergantiems vaikams, taip pat vaikams Alžyre, Egipte, Meksikoje…

Kalbant apie savanorišką veiklą, taip pat esu „Misericordie di Italia“ – seniausios savanorių asociacijos Italijoje, įkurtos 1244 m. ir turinčios apie 70 tūkst, narių, 10 tūkst. savanorių ir 800 būstinių Italijoje ir kitose šalyse, nacionalinis prezidentas.

Šiuo metu padedame nuo karo Lenkijos ir Ukrainos pasienyje bėgantiems žmonėms susirasti naujus namus, susijungti išskirtoms šeimoms, gauti reikiamą medicininę priežiūrą ir kt.

Mes matome, kas vyksta pasaulyje. Anksčiau mums atrodė, kad didžiausios problemos buvo Afrikoje. Rūpestis Afrika išlieka svarbus, tarpreliginis dialogas yra svarbus, bet dabar taip pat turime dirbti su Europa, puoselėti savo vertybes ir grįžti prie savo šaknų.

Vyksta didžiuliai pokyčiai. Iki šiol susidūrėme su geopolitiniais iššūkiais, ekonominėmis problemomis, nerimaujame, kada baigsis karas Ukrainoje.

Bet sekuliarizmas taip pat yra iššūkis ir todėl mes privalome atsigręžti į Europą. Ir ją vėl iš naujo atstatyti.

Dėkoju už pokalbį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte