Įvadas. Naujos „kitokių“ šeimų rūšies išradimas
Nuo seno žinoma, kad bet kuris tekstas, jei tai ne grožinė literatūra, o skirtas teisingoms išvadoms daryti, jeigu jame esama loginių klaidų, yra klaidinantis ir praktiniam naudojimui netinkamas. Jo vieta šiukšlių kibire.
Tačiau kai kurie tokie tekstai su ypatingai suveltom daugiaaukštėm klaidom nusipelno „prakilnesnio“ likimo – jie gali tarnauti kaip mokymo priemonė studentams, studijuojantiems logikos klaidas.
Toks geras pretendentas į loginių klaidų antologiją galėtų būti LR Konstitucinio Teismo Nutarimas, išradęs naują „kitokios“ šeimos rūšį – šeimą be santuokos. Reaguodamas į grupės Seimo narių pareiškimą, LR Konstitucinis Teismas nagrinėjo LR Seimo nutarimu patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje suformuluotas, iš santuokos kylančias „šeimos“, „nepilnos šeimos“, „darnios šeimos“ ir t. t. sąvokas ir savo Nutarime konstatavo:
„Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.
Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“
Šio straipsnio tikslas yra detaliai ir suprantamai paaiškinti, kur Nutarimo tekstas nusikalto logikos mokslui ir kokios logikos klaidos jame padarytos. Todėl gerbiamo skaitytojo iš anksto atsiprašau dėl neįprasto, priverstinai kiek akademiško straipsnio stiliaus.
Loginė šeimų skirstymo klaida – absurdo anekdotas
Iš ką tik pateiktos citatos matyti, kad Konstitucinis Teismas, iš vienos pusės, pripažįsta santuokos faktu sukurtas šeimas, iš kitos – saugo ir gina „kitokias“, emocinio prieraišumo ir vidinių įsipareigojimų pagrindu sudarytas, šeimas. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas skelbia Konstitucijoje įžvelgęs visų šeimų aibės suskirstymą į šias dvi skirtingų šeimų klases.
Logikos mokslas[1] griežtai reikalauja, kad mąstymo metu skirstant sąvokas (logines klases), skirstymas turi vykti vienu bendru pagrindu. Jei to nepaisoma, daroma didelė loginė klaida.
Šią klaidą gražiai iliustruoja kadaise populiarios „absurdo anekdotų“ serijos pavyzdys: „Skrido du drambliai – vienas rožinis, kitas į kairę“. Drambliai skirtingi, tačiau vienas skiriasi spalva, kitas kryptimi. Bendro pagrindo juos skirstyti nėra. Logiškai teisinga būtų sakyti: „Vienas rožinis, kitas mėlynas“, skirstant pagal spalvą, arba „Vienas į kairę, kitas į dešinę“, skirstant pagal kryptį.
Apgailėtina, kad Konstitucinio Teismo Nutarime, skirstant šeimas, daroma ta pati, anekdotinė sąvokų skirstymo klaida: vienos šeimos yra šeimos, kurios yra Valstybės pagrindas, sudarytos teisiškai apibrėžiamo požymio – santuokos – pagrindu, o kitos išnyra pagal „konstitucinę šeimos sampratą“ ir yra sudarytos visai kito, niekaip objektyviai neverifikuojamo, nestabilaus požymio – emocinio sąryšio – pagrindu. Bendro pagrindo nėra. Net neaišku, kaip kokį nors pagrindą čia būtų galima pritempti. Tokių logikos klaidų daryti negalima. Kaip logikos dalyko dėstytojas, autoriams už tokį logikos „išmanymą“ rašau pažymį 2!
Žinių sistemiškumo reikalavimo nepaisymas
Bendro pagrindo reikalavimas nėra logikų užgaida. Jo paisymas garantuoja, kad žmogaus protinės veiklos produktas – pasaulio pažinimo žinios – tampa tarpusavyje susijusių sąvokų sistema, kuri vienareikšmiškai atspindi objektyvų, realiai egzistuojantį pasaulį.
Mąstydami mes vienas sąvokas nusakome kitomis. Nepaaiškintų, izoliuotų sąvokų sistemoje negali būti. Todėl jei Konstitucinis Teismas savo Nutarime teigia esant naują, „kitokią“ šeimą ir nenurodo, kokiomis to paties bendro pagrindo reikšmėmis ši sąvoka skiriasi nuo jau esamų šeimų sąvokų bendrame sąvokų tinkle, visos žinių sistemos atžvilgiu jos prasmė lieka neapibrėžta ir neturinti vietos tomis sisteminėmis žiniomis aprašomoje objektyvioje realybėje.
Pavyzdžiui, Universitetų bendruomenės yra skirstomos į studentus, dėstytojus ir administracijos bei personalo darbuotojus. Šio skirstymo bendras pagrindas yra Universitetų statutuose patvirtintos jų padalinių struktūros. Jeigu kokių nors mus užkariavusių marsiečių konstitucinis teismas pagal savo išmanymą, nekreipdamas dėmesio į Universitetų statutus, nuspręstų, kad ir viešųjų bibliotekų darbuotojai priklauso Universitetams, nes jie taip pat dalyvauja skleidžiant žinias, tai būtų žalingas bandymas sujaukti vieningos žinių sistemos struktūrą ir visuomenę klaidinantis neegzistuojančios Universitetų struktūros deklaravimas.
Tezės pakeitimo klaida – samprata vietoje sąvokos
Tezės pakeitimu logikoje vadinama klaida, kada diskusijos metu vienas dalykas nepagrįstai pakeičiamas kitu. Mūsų nagrinėjamas tekstas to taip pat neišvengė. Atkreipkime dėmesį, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė – prašo ištirti, ar šeimos sąvokos apibrėžimas „Koncepcijoje“ neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Nutarimas neaptarinėja „šeimos“ sąvokos, o vietoj to kalba apie (konstitucinę) šeimos sampratą.
Skamba labai panašiai. Tačiau sąvokos ir sampratos žodžių prasmės skiriasi viena nuo kitos kaip diena ir naktis.
Sąvoka yra vienas bazinių, pirminių logikos mokslo terminų, kuriuo remiasi kiti, tolimesni logikos skyriai. Be to, visa žmonijos žinių visuma yra pateikiama tarpusavyje susijusių sąvokų pavidalu. Sąvokos yra kuriamos pagal tikslias, labai griežtas taisykles, apibendrinant didelį kiekį tikrovėje egzistuojančių pavyzdžių, todėl jos atspindi ir išreiškia tikrovėje egzistuojančius dėsningumus. Bet kas panorėjęs negali prikurti jam patinkančių sąvokų, joms kurti reikalinga tam tinkama kvalifikacija.
Samprata gi, pagal įvairius aiškinamuosius žodynus, yra „pažiūrų į kuriuos nors reiškinius išsami sistema, suvokimo būdas, koncepcija“. Praktiškai sampratos reikalingos, norint paaiškinti ar trumpai pristatyti kokį nors auditorijai menkai pažįstamą dalyką. Sampratai nėra nustatytų taisyklių, pagal kurias ji turi būti sukurta. Todėl turėdami vien sampratą, negalime patikrinti, ar joje pateikiami teiginiai iš tikrųjų pristato objekto esmę, ar pristato ją sistemiškai, nieko nepridėdami ir nepraleisdami, ar apskritai ji objektą aprašo teisingai.
Samprata nėra logikos mokslo mokslinis terminas. Dėl savo loginio netikslumo ji niekaip negali dalyvauti jokiuose įrodymuose, paneigimuose ar objektų atpažinime.
Kyla nemalonus įtarimas, kad ši tezės pakeitimo klaida, vietoj sąvokos nagrinėjant sampratą, padaryta ne atsitiktinai, kad teksto autoriai numanė, jog tokios, kaip jie norėtų, – „kitokios šeimos“ sąvokos – pagal griežtus logikos reikalavimus apibrėžti neįmanoma.
Santuokinės ir „kitokios“ šeimų palyginimas
Jei jau nusprendė deklaruoti „konstitucinę šeimos sampratą“, Nutarimo autoriai privalėjo (kaip nurodo įvairūs sampratos apibrėžimai) ne tik išsamiai pristatyti abiejų šeimos rūšių prasmes, nusakyti, kas tarp jų bendra bei kuo ir ar esmingai jos tarpusavy skiriasi, bet ir pagrįsti, kaip loginiu požiūriu jas atpažinti norint „apginti“.
Nutarime to nėra, tačiau jo tekstas surašytas taip, kad skaitytojui susidaro klaidinantis įspūdis, jog teksto autorių Konstitucijoje surastos „kitokios“ naujo tipo šeimos esmingai skiriasi nuo santuokinių, nes remiasi asmenų vidiniais tarpusavio ryšiais, santykių turiniu ir asmeniniu apsisprendimu, tuo tarpu santuoka (be jokio pagrindimo) čia pristatoma tik kaip asmenų santykių išraiškos forma, atskirta nuo pačių santykių ir antrinė jų atžvilgiu. Toks „kitokios“ šeimos priešpastatymas santuokinei tendencingai apverčia tikrovės tiesą, kad visais laikais santuokos prasideda būtent nuo besituokiančiųjų tarpusavio santykių suderinimo ir susitarimo tuoktis.
Tai, kad santuokoje esminis pradinis momentas yra besituokiančiųjų laisvas ir sąmoningas vidinis apsisprendimas kurti šeimą, labai gražiai iliustruoja, pavyzdžiui, Lotynų Bažnyčios nuomonė, jog Santuokos sakramentą vienas kitam teikia ne Bažnyčia, o patys besituokiantieji, pareikšdami savo sutikimą Bažnyčios akivaizdoje, o Bažnyčia patvirtina šį faktą ir teikia palaiminimą.
Konstitucinis Teismas privalėjo teisingai nurodyti, kad santuokinė šeima yra vienovė, kylanti iš moters ir vyro laisvo vidinio apsisprendimo kurti šeimą ir to apsisprendimo viešo pristatymo visuomenei.
Toks „kitokios“ šeimos priešpastatymas santuokinei tendencingai apverčia tikrovės tiesą, kad visais laikais santuokos prasideda būtent nuo besituokiančiųjų tarpusavio santykių suderinimo ir susitarimo tuoktis.
Tačiau jeigu jis būtų tai padaręs, aiškiai matytųsi, kad jo atrastoje vadinamojoje „kitokioje“ naujo tipo šeimoje iš esmės nėra nieko naujo ir „kitokio“, ko nerastume santuokinėje šeimoje, ir ta „kitokia“ šeima pati tėra dalinis, neišbaigtas santuokinės šeimos atvejis, svetimas civilizuotam pasauliui, nes ji nepristato savęs visuomenei įprastu būdu įformindama save kaip šeimą.
O tai savo ruožtu kelia rimtų abejonių, ar tie asmenys iš tikrųjų yra susijungę „pastovaus emocinio prieraišumo, atsakomybės […] ryšiais ir apsisprendę prisiimti pareigas“. Jei taip būtų, kas gi jiems trukdytų paprasčiausiai imti ir susituokti.
Painiava tarp asmeninių ir viešųjų (mokslo) žinių
Tai, kad Nutarimo autoriai „kitokios“ šeimos pagrindu laiko asmenų poros vidinių sąmonės būklių požymius, byloja, jog jie neturi žalio supratimo apie fundamentalų skirtumą tarp individo asmeninio žinojimo ir visuotinių viešųjų žinių.
Žinia apie bet kokį išorinės ar vidinės tikrovės faktą visuomet pirmiausia užgimsta konkretaus individo sąmonėje kaip to fakto suvokimas. Individui tai yra tikras asmeninis žinojimas. Kai apie šį faktą jis paskelbia viešai, aplinkiniai tokį skelbimą priima kaip liudijimą, kuriuo galima tikėti arba netikėti. Norint, kad liudijimo žinia būtų priimta kaip visuotinai tikras, viešas faktas, ją turi patvirtinti kokia nors vieša autentifikavimo procedūra.
Pavyzdžiui, mokslininkas, eksperimentiškai nustatęs kokį nors savo tyrimo faktą, skelbdamas apie jį publikaciją, turi tiksliai aprašyti ir atliktų procedūrų seką, ir išorines sąlygas, kad bet kas norintis galėtų pakartoti jo eksperimentą tomis pat sąlygomis ir patikrinti, ar gaus tokį patį faktą.
Nutarimo tekste sprendimas apie „kitokios“ šeimos egzistavimą grindžiamas žiniomis apie individo patiriamą vidinę tikrovę (emocijomis, apsisprendimais, norais). Tai –liudijimo lygmens tikėtinos žinios, kurios kaip neautentifikuojamos negali būti naudojamos jokiai viešųjų žinių, taigi ir „šeimos“, sąvokai apibrėžti. O šeimos sąvoka esmingai yra teisinių, taigi, viešųjų žinių dalis.
Visu savo svarstymu apie „šeimos“ sąvokos esmę Nutarimo autoriai tobulai pademonstravo kvalifikacijos apie viešųjų sąvokų kūrimą nebuvimą ir dargi – savo antikvalifikaciją dėl autentifikavimo, pareikšdami, kad „santykių išraiškos forma šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“
Nedovanotinos esminių požymių klaidos
Minėjome, kad sąvokų kūrimą logikoje saisto griežti reikalavimai. Jei norime taisyklingai, vienareikšmiškai apibrėžti sąvoką, turime nurodyti visus esminius ir bendruosius jos objektų požymius[2], o šie turi būti saistomi būtinumo ir pakankamumo sąryšiais.
Nutarimo tekste „kitokios“ šeimos charakterizuojamos dviem grupėm esminių požymių: vidiniais tarpasmeniniais ryšiais ir tarpusavio įsipareigojimais. Tačiau jie netinkami „kitokios“ šeimos sąvokai apibrėžti, nes netenkina būtinų ir pakankamų sąlygų reikalavimų. Logikoje tai vadinama conditio sine qua non.
Požymis vadinamas pakankama sąvokos sąlyga, kada visi sąvokos objektai, jei turi tą požymį, yra priskiriami tai sąvokai, tačiau gali būti sąvokos objektų, to požymio neturinčių.
Pavyzdžiui, jei žmogui nustatytas prieširdžių virpėjimas, tai visados reiškia, kad jis yra ligonis. Prieširdžių virpėjimas yra pakankama sąlyga būti ligoniu, ir nei vienas sveikas žmogus (ne ligonis) niekados negali turėti šio požymio. Tačiau yra ligonių, kurie gali šio požymio neturėti, bet jie turi kitus ligos požymius, pavyzdžiui, sulaužytą koją.
Visi visų ligų požymiai paimti drauge sudaro „ligonio“ sąvokos esminių požymių aibę. Jeigu žmogus yra ligonis, jis būtinai turės nors vieną esminį ligos požymį. Todėl logikoje yra nustatoma, kad visi esminiai ir tik esminiai požymiai drauge yra būtina „ligonio“ sąvokos sąlyga.
Grįžtant prie Nutarime išvardintų „kitokios“ šeimos požymių, galime matyti, kad jie netenkina esminių požymių reikalavimų. Jie nėra pakankami „kitokiai“ šeimai, nes ne vienas jų tinka ne tik jai, bet ir santuokinei šeimai ar apskritai žmonėms, nesaistomiems šeimos santykių. Jie netenkina ir būtinumo reikalavimų, nes Nutarime kaip esminiai požymiai pateikiamas ne visas sąrašas galimų „kitokios“ šeimos kūrimo motyvų, o tik emociniai, bet būtinumui reikia pateikti visą požymių aibę. Juk galimi ir kitokie sąjungos motyvai: apjungti nuosavybę, išvengti vienišumo, pratęsti monarchų dinastiją, o gal paprasčiausiai – „iš reikalo“.
Nutarimo tekste galime rasti ir daugiau panašių logikos akibrokštų. Akį rėžia vieta, kur „kitokios“ šeimos esminių požymių sąraše įrašytas neapibrėžtas požymis „panašūs ryšiai“, nesuderinamas su sąvokų vienareikšmiškumo reikalavimu. Kiek naujų „panašių“ papildomų požymių bus sugalvota, tiek bus prigaminta naujų šeimos apibrėžimų.
Kita klaida kyla iš to, kad nepaisomas reikalavimas sąvokas apibrėžti tik stabiliais požymiais. Stabilūs požymiai yra tokie, kurie ne tik patys tiksliai apibrėžti, bet ir jų reikšmės visiems kuriamos sąvokos objektams yra vienos ir tos pačios.
Pavyzdžiui, vairuotojas vienareikšmiškai atpažįsta situaciją, kad važiuoti draudžiama, kai mato šviesoforą ir jame dega raudona spalva. Tačiau kai šviesoforas sugedęs ir vietoj raudonos dega oranžinė arba jis blykčioja, arba visai nieko nerodo, kitaip tariant, kai jo parodymai nestabilūs, vienareikšmiškai atpažinti reikalavimą sustoti neįmanoma.
Taip yra ir su šeimos, ir su bet kuria kita sąvoka. Požymiai, reiškiantys emocines, vidines asmens būkles, yra asmeninio žinojimo arba liudijimo požymiai ir jie netinka sąvokų apibrėžimui, nes yra nestabilūs – prieraišumas ilgainiui išblėsta, atsakomybė susvyruoja, pareigos įgrįsta. Turėsime „sugedusią“ šeimą. Tiksliam „šeimos“ sąvokos apibrėžimui reikia stabilių požymių, bet jie dažniausiai formalūs.
Šis teorinis logikos reikalavimas yra patvirtintas ir visa daugiamete mūsų informatikos eros patirtimi. Įvairios kompiuterinės apmokymo, diagnostikos ar klasifikavimo programos, jeigu nori gauti tikslius atpažinimo rezultatus, apmokymui stengiasi naudoti objektus su išimtinai stabiliais požymiais. Tai asmeniškai gali patvirtinti ir šio teksto autorius, remdamasis ilgamete savo akademinės veiklos patirtimi kuriant ir tyrinėjant loginio apmokymo algoritmus, generuojančius hierarchines žinių sistemas.
Išvados
Taigi, remiantis aukščiau išdėstyta Konstitucinio Teismo Nutarimo teksto loginių klaidų analize, logikos mokslo vardu tenka konstatuoti kad Konstitucinio Teismo Nutarime pristatyta konstitucinė „kitokios“ šeimos sąvoka yra logiškai niekinė nuo pat jos paskelbimo pradžios, nes formuluojama pažeidžiant esminių logikos mokslo dėsnių reikalavimus, jos prasmė neapibrėžta – ji negali būti nei atpažinta, nei patikrinta, o šią pseudosąvoką atitinkantys objektai realybėje negali egzistuoti.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokiu atveju visi kiti tekstai, kurių argumentacija ar įrodymai remiasi aukščiau išnagrinėta „kitokios“ šeimos pseudosąvoka, taip pat tampa niekiniai. Todėl jei nenorima išviešinti save kaip asmenį, turintį nulinę logikos kompetenciją, reiktų vengti jais naudotis.
Susirūpinimą kelia ir tai, kad teisiniuose mūsų Valstybės dokumentuose egzistuoja galimybė rastis loginėms klaidoms ir pseudosąvokoms, kurių vartojimo tolimesnės pasekmės yra grėsmingos. Kaip paaiškinti tai, kad iš devynių teksto autorių tik vienas parašė atskirąją nuomonę, taip išvengdamas nenuplaunamos gėdos? Vargiai tikėtina, kad kolektyvinės aštuonių asmenų loginės klaidos atsirado dėl prastos logikos studijų kokybės. Ko gero, viskas daug blogiau. Galima įtarti esant kolektyvinį, ideologinės prigimties sąžinės nepakankamumo pasiligojimą.
Pagaliau Valstybei iškyla skubi užduotis pertvarkyti visą joje veikiančių bazinių struktūrų sąrangą ir tarpusavio priklausomybes taip, kad joje vyktų visų be išimčių struktūrų tarpusavio kontrolė, atskaitomybė ir atsakomybė. O virš visko turėtų būti griežta visuomenės kontrolė. Tikrai demokratinėje Valstybės sąrangoje neturi likti nė vienos taip vadinamos „nepriklausomos“ struktūros, nes po ta nepriklausomybe, kaip taisyklė, ir siekiama paslėpti tikrąją priklausomybę, tikruosius joje veikiančiųjų tikslus.
Aiškiai matome, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta arši ideologinė kova tarp leftistinio globalizmo ir valstybinio demokratizmo jėgų dėl įtakos Aukščiausiame Teisme. Nejau atsiras naivuolių, manančių, kad mes ir visa Europa nesame įtraukti į šią pasaulinę kovą. Tik mūsuose iki šiol apie tai nebuvo garsiai kalbama. O laikas! Situacija per daug grėsminga! Kai Valstybėje hibridinio informacinio karo sąlygomis veikia struktūros, kurios nebijodamos jokios atsakomybės skelbia loginių klaidų pripildytus, ideologizuotus tekstus, kas gali garantuoti, kad nesant viešos kontrolės į jas neprasiskverbs priešiškų valstybių ideologijų skelbėjai, o mes bejėgiškai skėsčiosime rankomis, neturėdami instrumento, kaip su tuo kovoti.
[1] Romanas Plečkaitis. Logikos pagrindai, „Tyto alba“, 2004. P. 151.
[2] Ten pat. P.159.
